Nestabili politinė valdžia valstybei atsirūgsta sustojusiomis ekonominėmis reformomis, užtrūkusiomis investicijomis į ūkį, brangstančiu skolinimusi.

Du kartus nepavykęs balsavimas dėl Liberalų ir centro sąjungos seniūno Juozo Liesio skyrimo Seimo vicepirmininku parodė, kad valdančioji keturių partijų koalicija daugumos Seime nebeturi. Mobilizavusi visus įmanomus rėmėjus koalicija tesurinko 66 balsus už J.Liesį. Tačiau valdantiesiems oponuojančios partijos parodė analogišką rezultatą – 66 balsai prieš J.Liesį. Likę penki balsavime dalyvavusieji parlamentarai nutarė šioje valdančiųjų ir opozicijos kovoje laikytis neutraliteto.

Seime – pato situacija

Toks lygus politinių jėgų pasiskirstymas Seime yra nepalyginti blogesnė žinia nei, tarkime, akivaizdi opozicijos persvara prieš Vyriausybę remiančią koaliciją. Mat jeigu socialdemokratų jau kuris laikas demonstratyviai buriama alternatyva esamai valdžiai turėtų tvirtą paramą Seime, opozicija paprasčiausiai galėtų sudaryti naują Vyriausybę, kuri ir prisiimtų atsakomybę už padėtį šalyje bei tolesnį ėjimą iš krizės.

Tuo tarpu dabartinis balsavimas rodo, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybei oponuojančios jėgos taip pat neturi potencijos suburti nors kiek stabilią daugumą (mat ne tik valdantieji principiniam balsavimui už J.Liesio kandidatūrą subūrė visus savo šalininkus, bet ir opozicija mobilizavo visus savuosius). Net jeigu Vyriausybei ar opozicijai pavyktų pervilioti į savo stovyklą kol kas prie nieko neprisijungusius parlamentarus (įskaitant tuos keturis, kurie dėl įvairių priežasčių nedalyvavo balsavime dėl J.Liesio), tai būtų viso labo 76 balsai – toli gražu ne ta dauguma, su kuria galima vykdyti ryžtingas reformas.

Siekia ne valdžios, o kito premjero

Apskritai iš Seimo koridorių sklindančios žinios byloja, kad opozicija (ypač jos nepamainomas stuburas – socialdemokratai) visai nedega noru imti Vyriausybę į savo rankas. Priežastys čia dvi: viena vertus, būdami politikos profesionalai, socialdemokratai ir jų lyderis Algis Butkevičius suvokia, kad su tokia marga, bet itin ambicinga publika, kokia dabar sudaro opoziciją, kokybiškos košės valdžioje neišvirsi, užtat garantuotai – prisivirsi; kita vertus, iš valdančiosios daugumos opozicija virtę konservatoriai ir liberalai vis viena sudarytų vieningą ir labai įtakingą politinę jėgą Seime, galinčią bet kada sužlugdyti Vyriausybės siūlomų sprendimų priėmimą. Su tokia jėga Vyriausybei tektų neišvengiamai bendradarbiauti. Bet jeigu A.Butkevičiui tai būtų gal net labiausiai pageidautinas variantas, tai daliai kitų projektuojamos koalicijos dalyvių – visiškai nepriimtinas.

Labiausiai tikėtinas opozicijos siekis, “Veido” žiniomis, yra dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus pakeitimas kuriuo nors kitu valdančiosios koalicijos politiku. Nesvarbu, ar tai būtų Irena Degutienė, Rasa Juknevičienė, ar bet kuris kitas spėjamai premjero pareigas galintis vykdyti politikas. Svarbu, kad toks naujasis premjeras būtų jau “gąsdintas”, žinantis, kad už savo postą jis turi būti dėkingas ne kam kitam, o tik jo Vyriausybės programą parėmusiai opozicijai. Toks premjeras jau nebesiryžtų esminėms permainoms, nebesirietų su dar neseniai visagaliais buvusiais energetikų klanais, nebesiektų pertvarkų teisėtvarkoje, nebevalytų iš valstybės valdymo aparato gausaus, bet jokios naudos neduodančio socialdemokratų “palikimo”.

Ryžto stoka žlugdo reformas

Ką Lietuvos gyventojams reikštų tokia nestabili, nuo opozicijos malonės priklausoma Vyriausybė? “Politinis nestabilumas visada daro įtaką ekonominei padėčiai šalyje, tik daro tai netiesiogiai, – sakė “Veidui” finansų analitikas Rimantas Rudzkis. – Kai padėtis politiškai nestabili, Vyriausybei sunku priimti bet kokius ryžtingesnius, nevienareikšmiškai visuomenės vertinamus sprendimus. Dabar visos išsivysčiusios šalys kalba apie naujos krypties ekonominę politiką, apie pasirengimą naujai ekonominei erai pasaulyje. Tam, kad Lietuva neliktų šių procesų nuošalėje, privalome didinti mūsų ekonomikos, visos šalies konkurencingumą, pertvarkyti visą viešąjį sektorių. Dabar tai padaryti praktiškai neįmanoma, nes nestabili politinė valdžia negali priimti ilgalaikio strateginio plano ir jo griežtai laikytis”.

Tiesa, finansų analitiko požiūriu, politinis Vyriausybės nestabilumas neturėtų daryti didelės įtakos Lietuvos galimybėms skolintis tarptautinėse rinkose ir skolos palūkanų dydžiui. Paprastai tarptautinės reitingų agentūros visados labai atidžiai žiūri, kiek tvirtai laikosi besiskolinančių šalių vyriausybės, ypač jeigu jos vykdo skausmingas reformas ir taupymo politiką, o opozicija tam nepritaria. Tačiau, R.Rudzkio teigimu, šiuo metu didžiausią įtaką Lietuvos skolinimosi reitingams daro ne mūsų pačių Vyriausybės veikla, o padėtis Estijoje ir ypač – lig šiol silpniausia Baltijos šalių ekonomine grandimi laikytoje Latvijoje. Pastaruoju metu iš kaimyninių šalių ateina geros žinios.
“Latvija ir Estija ekonomiškai pasirodė daug geriau, nei planuota, – teigia R.Rudzkis. – Estijos biudžeto deficitas sudarė vos du procentus, tai yra buvo trečdaliu mažesnis, nei leistina norint įsivesti eurą. Pernykštis Latvijos biudžeto deficitas, kuris, kaip planuota, turėjo pasiekti 10 proc., perskaičiavus visus duomenis buvo tik 7 proc. BVP. Žinant, kad pernai Europos Sąjungoje daugumos valstybių biudžeto deficitas svyravo tarp 6 ir 8 proc., latvių parodytas rezultatas – puikus laimėjimas. Premjeras Valdis Dombrovskis netgi sako, kad Latvija daugiau nebesiskolins, nors Tarptautinis valiutos fondas dabar jiems siūlo paskolas su 2 proc. palūkanomis”.
Pagalbos į TVF Latvija prieš metus kreipėsi todėl, kad jos ekonominė ir finansinė padėtis buvo tokia, jog tarptautinėse rinkose jai niekas nebedavė ilgalaikių paskolų už bet kokio dydžio palūkanas, taigi akivaizdžiai matome, kokią įtaką šalies finansams gali padaryti tvirtos reformų ir taupymo politikos besilaikanti politinė valdžia. Ne veltui, kai prieš pusantros savaitės iš V.Dombrovskio vyriausybės pasitraukė viena taupymo programai nepritariančių partijų, į tai iš karto sureagavo tarptautinės reitingų agentūros ir pats TVF, baimindamiesi, kad Latvijos finansinė politika gali pasikeisti.

Be stabilumo nėra investicijų

“Nors mums, politikams, kartais atrodo, kad mūsų vidaus nesutarimai iš užsienio nematomi, tikrovėje yra ne taip, – Delfi.lv teigia Latvijos europarlamentaras ir buvęs ekonomikos ministras Krišjanis Karinis. – Neseniai vienos iš partijų surengtas teatras dėl įgaliojimų vyriausybei tęsti derybas su TVF buvo suvoktas kaip rimtas pavojus valstybės stabilumui. Deja, mes vėl sulaukėme britų “Financial Times”, aprašiusio nestabilumą valdančiosios koalicijos viduje, dėmesio. O stabilumas, kaip žinome, yra užsienio investicijų atėjimo garantas. Tarptautinių reitingų agentūrų požiūriu, Latvijoje yra du esminiai rizikos veiksniai – ekonominis ir politinis. Mūsų vidaus politinės kovos artėjant rinkimams vertinamos visu rimtumu”.

Latvių europarlamentarui antrina ir R.Rudzkis: “Verkiant reikia suprasti – pasaulio ekonomikoje ateina kiti laikai. Jeigu Lietuva dėl politikų valios permainoms trūkumo neišnaudos krizės suteiktų galimybių, nepertvarkys viešojo sektoriaus, nesumažins biurokratinių verslo suvaržymų, tai jaunimas toliau emigruos, užsienio investicijos nebeateis į Lietuvą, o be jų neįmanomas ilgalaikis ekonominis atsigavimas. Jei norime, kad mažėtų nedarbas, reikia, jog ekonomika augtų po 5–6 proc. kasmet. Tam reikia į ekonomiką įlieti 7–8 mlrd. eurų. Be užsienio investicijų to pasiekti neįmanoma”.

Pasak finansų analitikų, iš dabartinės krizės Lietuva gali išsigelbėti dviem būdais: arba įvyks stebuklas, arba konservatoriai ir socialdemokratai pagaliau suvoks, kuo Lietuvai gresia tolesnis ekonominių reformų ignoravimas, ir užmiršę praeities nuoskaudas politikai, užuot riejęsi Seime, imsis reformų.