– Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė ir politikai pakankamai informuoti apie tai, kas vyksta Baltarusijoje?

– Lietuvoje yra žmonių, kurie nuolat seka padėtį Baltarusijoje, skaito šios šalies spaudą, žiūri televiziją, daro analizes. Yra kas ir disertacijas ta tema apsigynė.

Kitas klausimas – ar ta informacija pasiekia tiek plačiąją visuomenę, tiek tuos, kurie priima sprendimus užsienio politikos srityje. Mano patyrimu, patikima informacija sukasi labai siaurame Baltarusijos žinovų rate, o į viešumą kažkodėl patenka visiškai kitokia, neretai vienpusiškai angažuota pas mūsų kaimynus vykstančių procesų versija.
Ką Lietuvoje žinome, pavyzdžiui, apie Baltarusijos užsienio politikos kryptis ir tikslus? Geriausiu atveju esame girdėję, kad A.Lukašenka draugauja su Hugo Chavezu Venesueloje ar Šiaurės Korėjos vadovais. Bet juk tai toli gražu ne viskas! Ką mes žinome, kokie procesai vyksta Baltarusijos ekonomikoje? Ar mes suprantame, ką reiškia vienokie ar kitokie kadrų perstatymai aukščiausiuose Baltarusijos valdžios sluoksniuose?

– Bet juk yra net keli tyrimų centrai, užsiimantys Lietuvos Rytų kaimynėmis, įskaitant Baltarusiją.

– Gerai, kad turime tokių centrų, bet blogai, kad jie visi finansuojami ar iš Užsienio reikalų ministerijos, ar iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto. Tarkime, buvo URM pastogėje įsikūręs toks Egidijaus Motiekos vadovautas tyrimų centras, su kuriuo man yra tekę bendradarbiauti. Bet kad tų centrų atliekamų tyrimų esmė – pateisinti protingą valdžios elgesį! O kaipgi gali būti kitaip, jei jie, vaizdžiai sakant, gyvena iš valdžios kišenės?

Normaliai tokie tyrimų centrai turėtų būti nedidelės akademinių tyrimų institucijos, kurios nebijodamos prarasti finansavimą galėtų pasakyti, kad ar ministerija, ar Seimas, ar Prezidentūra daro klaidingus sprendimus užsienio politikos srityje, ir pagrįsti savo nuomonę. Svarbiausia, kad jie būtų nepriklausomi nuo valdžios ir kad būtų nuomonių įvairovė.