Praėjusią savaitę popiežius Pranciškus, lankydamasis Strasbūre Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo kvietimu, turėjo galimybę kreiptis į Europos Parlamento bei Europos Tarybos narius.

Nors popiežiaus Pranciškaus kalba Europos Parlamente buvo sutikta „standing ovation“ (ovacijomis atsistojus), kyla pagrįstų abejonių, kad Lietuvos politikai adekvačiai supranta, kas yra žmogaus orumas, ir geba jį tinkamai ginti.

Bet reikia džiaugtis ir vertinti tai, kad žmonių orumas vis dažniau tinkamai apginamas trečiosios valdžios – teismų pastangomis. Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apgynė Lietuvos piliečius nuo… Lietuvos valstybės.

Viso pasaulio katalikų vadovas mato, kad vis dar esama labai daug situacijų, kai žmonės yra traktuojami kaip objektai, kurių pradėjimą galima programuoti, kurių naudą galima konfigūruoti ir kuriuos galima išmesti, kai jie suserga ir tampa nebenaudingi. Apie kokį orumą galima kalbėti, jei negali išreikšti to, ką galvoji, kuo tiki? Orumas įmanomas tik tada, kai nėra valdžios tironijos. Kokio orumo gali turėti asmuo, neturintis maisto, minimalių pragyvenimo išteklių, arba dirbantis darbą, kuris orumą naikina?

Skatinti žmogaus orumą – reiškia pripažinti, kad tas asmuo turi neatsiejamas teises, kurios negali būti atskirtos kitų sprendimu, ekonominiais ar kitokiais interesais.

Popiežius pasidžiaugė, kad jo vizitas vyksta praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Jono Pauliaus II apsilankymo ir jau nebeegzistuoja du blokai, anuomet skyrę Europą į dvi dalis: pamažu įsivyrauja įsitikinimas, jog Europa, turėdama laisvas institucijas, galės turėti sienas, kurias mums davė geografija ir istorija.

Pranciškus nenutylėjo ir to, kad Europą lydi pasenusio ir nusilpusio žemyno įvaizdis, tad šiandien kreipdamasis kaip ganytojas jis trokšta visiems Europos piliečiams perduoti vilties žinią, kuri remiasi tikėjimu, kad sunkumai gali suvienyti. Vilties, kad galima nugalėti visas Europos ir viso pasaulio baimes. Padrąsinti sugrįžti prie tvirto ES kūrėjų ir tėvų įsitikinimo, kad galima dirbti drauge ir nugalėti visus skirtumus, pasitikint žmogumi. Tai ambicingas projektas – pasitikėti žmogumi, ne tik piliečiu, bet asmeniu, turinčiu transcendentinį orumą. „Orumas yra raktinis žodis“, – pabrėžė Pranciškus.

Europoje per ilgą istoriją žmogaus teisių svarba buvo gerai suprasta. Šis supratimas remiasi autentiška „europietiška mintimi“, kurią „plastiškai sulipdė“ įvairių ją sukūrusių tautų kultūros.

Popiežius pabrėžė, kad kartu su ES plėtra didėja piliečių nepasitikėjimas institucijomis, kurios laikomos nutolusiomis, skirtomis kurti taisyklėms, daugelio manymu, tolimoms nuo žmonių interesų. Didieji idealai, kurie įkvėpė Europą, atrodo, prarado savo patrauklumo jėgą, jo vietą užėmė biurokratija ir technokratija. Prie to prisiderina egoistinis gyvenimo būdas, pasižymintis pertekliumi, abejingumu aplinkiniam pasauliui, vargšams. Techniniai klausimai tapo politinių debatų centru, užmirštama autentiška antropologinė orientacija, kyla grėsmė, kad žmogus laikomas mechanizmo sraigteliu, vartojimo mechanizmo įrankiu, o kai jo nebereikia – jis išmetamas.

Sugrąžinti į dėmesio centrą žmogaus asmenį – reiškia leisti jam atskleisti savo veidą ir kūrybiškumą, tiek atskiro asmens, tiek tautos. Šioje vienybės ir įvairovės dinamikoje būtina rūpintis ir išsaugoti gyvą Europos tautų demokratiją. „Ne paslaptis, – įspėjo popiežius, – kad suvienodinanti globalizacijos tendencija nužudo vaisingą ir konstruktyvų kontrastą, kuris būdingas politinėms organizacijoms ir partijoms.“

Be to, kyla grėsmė gyventi tik idėjų, įsivaizdavimų bei sofizmo karalystėje ir supainioti tikrą demokratiją su jos nominalizmu. Pasitenkinti intelektualumu, neturinčiu išminties, kaip sakė popiežius.

Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apgynė Lietuvos piliečius nuo… Lietuvos valstybės. Šioje byloje kilo ginčas dėl valstybės pareigos išpirkti atsakovams priklausančias pasibaigusios akcinės bendrovės Lietuvos elektrinės akcijas egzistavimo ir teisingos AB Lietuvos elektrinės akcijų kainos nustatymo. Smulkieji akcininkai dar 2005 m., vadovaudamiesi Vertybinių popierių įstatymu, siekė, kad Lietuvos valstybė nupirktų jiems priklausančias akcijas. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašė pripažinti, kad neegzistuoja Lietuvos valstybės pareiga išpirkti atsakovams, tai yra smulkiesiems akcininkams, priklausančias pasibaigusio juridinio asmens AB Lietuvos elektrinės akcijas. Konstitucinis Teismas dar 2005 m. konstatavo, kad privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms apsaugoti.

Smulkiųjų akcininkų teisė reikalauti įpareigoti stambųjį akcininką supirkti jų akcijas turi būti tinkamai įgyvendinama, šis procesas turi būti proporcingas siekiamam tikslui – smulkiųjų akcininkų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, subalansuoti stambiojo ir smulkiųjų akcininkų interesus, o akcijos turi būti superkamos sąžiningai ir už teisingą kainą, taip užtikrinant, kad nė viena šalis iš akcijų perleidimo nepagrįstai nepraturtėtų ar nepatirtų nuostolių, kartu suderinant smulkiųjų ir stambiojo akcininkų teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalomo akcijų išpirkimo teisės įgyvendinimas siejamas visų pirma su ekonominiu veiksniu – 95 proc. kapitalo ir kontrolės bendrovėje įgijimu. Privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo institutas suteikia galimybę stambiajam akcininkui supirkti likusias akcijas iš smulkiųjų investuotojų ir taip apsisaugoti nuo neproporcingai didelių išlaidų, susijusių su likusių smulkiųjų akcininkų teisių užtikrinimu, ir nuo įprastos bendrovės veiklos trikdymo smulkiesiems akcininkams naudojantis turimomis teisėmis supaprastinti bendrovės valdymą. Pasinaudodami galimybe perleisti turimas akcijas smulkieji akcininkai taip apsisaugo nuo galimo jų nuvertėjimo sumažėjus jų likvidumui arba nuostolių, jei stambusis akcininkas pakeistų bendrovės veiklos strategiją, dividendų politiką ir kt. Privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais teisingos kainos nustatymas turi ne tik ekonominį, bet ir konstitucinės nuosavybės teisės ribojimo elementą, dėl to taikant šį institutą ir nustatant teisingą kainą turi būti atsižvelgta ir į pareigą supirkti (parduoti) akcijas turinčio asmens (-ų) interesus.

Po tokio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo verdikto turime daugiau vilties, kad žmogaus orumas ir Lietuvoje gali būti apgintas ne tik dvasininko kalboje, bet ir mūsų teismuose.