Priešingai nei Lietuvoje, daugelyje Europos šalių populiariausi tie politikai, kurie vykdė ir tebevykdo griežčiausią taupymo ir savęs ribojimo politiką. Tuo tarpu švaistūnai baudžiami nepasitikėjimu.

Vokietija – viena sėkmingiausiai iš krizės baigiančių iškopti valstybių Europoje. Šios šalies kanclerė Angela Merkel padarė viską, kad sunkmečio nepajustų nei vargingiausieji, nei verslininkai. Ji siekė, kad biudžeto išlaidos būtų mažinamos tik labai nežymiai, nes palaikė poziciją, jog ekonomiką reikia skatinti. Tad per krizę vokiečiai ir toliau ėmė paskolas, pirko naujus automobilius ir per daug nesibaimino netekti darbo.

Tačiau A.Merkel už tai niekas neskuba dėkoti. Jos populiarumas per metus smuktelėjo dar 6 proc. ir šiuo metu yra mažiausias nuo pat tų laikų, kai ji tapo kanclere. Tyrimų agentūros “Forsa” atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu ja pasitiki 33 proc. vokiečių.

Taip pat vis mažiau palaikymo turi ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Nors mums gali atrodyti, kad prancūzai turėtų jį nešioti ant rankų, nes ir toliau dirba mažiausiai valandų per savaitę visoje Europoje, mėgaujasi dosniomis socialinėmis išmokomis, o krizės apskritai beveik nepajuto, N.Sarkozy populiarumas šiuo metu yra mažiausias, koks tik kada nors buvo.

Pernai kritęs iki rekordiškai mažo 32 proc. palaikymo, šiemet pasitikėjimas juo tesiekia vos 28 proc. Be to, nėra jokio aukso vidurio, ir visi likusieji 72 proc. N.Sarkozy vertina itin skeptiškai ir neigiamai.
Tuo tarpu Jungtinė Karalystė – visiškai priešingas pavyzdys.

Ši šalis pasirinko griežto taupymo kelią ir šiuo metu imasi įgyvendinti dar vieną radikalaus taupymo planą ir mėgins kaip įmanydama tilpti į “Prokrusto lovą” – Mastrichto sutartyje numatyto leistino biudžeto deficito ribas. Dėl to toliau bus mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, o biudžeto išlaidos bus apkarpytos 83 mlrd. svarų sterlingų.

Tačiau britams tai, regis, patinka: nuo vasaros pradžios premjero konservatoriaus Davido Camerono populiarumas tik didėja, o nuo pavasario jį palaikančiųjų skaičius išaugo 11 procentų.

Be to, net 45 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų šiuo metu mano, kad būtent konservatoriams pavyks geriausiai susidoroti su sunkmečiu.

Tuo tarpu pinigais kur kas labiau švaistęsis ankstesnis premjeras liberalas Gordonas Brownas tarp gyventojų teturėjo tik 16 proc. rėmėjų, nors atrodytų, kad turėjo būti priešingai.

Nesuprasi ir latvių: šalies parlamento rinkimus laimėjo griežtas taupymo priemones įvedęs premjeras Valdis Dombrovskis.

Motyvai – ne vien ekonominiai

Toks rinkėjų simpatijų paradoksas verčia tikėti, kad žmonėms vertinant savo galinguosius ir valdančiuosius ekonominis motyvas – ne pats svarbiausias. Kitaip būtų neaišku, kodėl tuomet visoje Europoje gyventojai streikuoja, reikalaudami atlaisvinti diržus, nustoti vaikytis Mastrichto kriterijų ir leisti žmonėms “laisviau kvėpuoti”, jei vis tiek remia tuos, kurie tuos diržus ir užveržė arba kaip tik – kodėl nusigręžia nuo švaistūnų.

Išvada viena: nors mums, lietuviams atrodo, kad prezidento ar premjero reitingas labiausiai turėtų priklausyti nuo to, kaip jiems sekasi susidoroti su sunkmečio problemomis ir kokiomis priemonėmis jie tai daro, Europoje – visai kitokios tendencijos.

“Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė įsitikinusi, kad politinių lyderių populiarumą daugelyje Europos šalių lemia visai ne ekonominis faktorius, o, tarkime, požiūris į socialines problemas, diskriminaciją, kovą su terorizmu, aplinkos apsaugą.

Tarkime, jau minėtoje Latvijoje, sociologės R.Ališauskienės vertinimu, per rinkimus vyko kova tarp latviškų ir rusakalbių partijų, tad ekonominis motyvas čia buvo nustumtas į antrą planą.

Tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Sociologas Vladas Gaidys įsitikinęs, kad prancūzai kur kas jautriau sureaguoja ne į ekonominius sprendimus, o į socialiai jautrias temas, tokias kaip romų išsiuntimas iš Prancūzijos ar sprendimas prailginti pensinį amžių.

Na o tokioje šalyje kaip Vokietija itin daug reiškia politiko požiūris į, tarkime, aplinkos apsaugą. R.Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad A.Merkel populiarumas smarkiai krito tuomet, kai ji užsiminė apie galimas išlygas dėl naujų atominių elektrinių statybos: kaip tik tuomet iš A.Merkel maždaug 10 proc. simpatijų nukeliavo į žaliųjų stovyklą.Žinoma, Vokietijoje svarbu dar ir tai, kad koalicija – labai trapi.

“Šalyse su daugumos vyriausybėmis premjerai gali tikėtis didesnio visuomenės palaikymo, o mažumos vyriausybių vadovai priversti taikytis su tuo, kad juos palaiko tik labai nedidelė visuomenės dalis, o bet koks svarbesnis klausimas pasitikėjimą tokios vyriausybės lyderiu gali sumažinti iki minimalios ribos”, – vokiečių ir kitų europiečių simpatijas ir antipatijas aiškina sociologė.