Lietuvių, turinčių antruosius namus Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Egipte ar kitų šalių kurortuose, jau yra apie porą tūkstančių. „Veidas“ domėjosi, kaip būstas tolimoje šalyje pakeičia gyvenimo kokybę, kokios šiandien jo kainos ir ar apskritai verta dairytis nekilnojamojo turto užsienyje.

Pernai vidurvasarį po kelerių metų pertraukos ilsėdamasis Nidoje, trakiškis verslininkas Saulius Liupšavičius į Baltijos jūrą įbrisdavo tik trumpam: vandens temperatūra tesiekė septyniolika laipsnių. S.Liupšavičius tuomet labai nusivylė – maudynės vėsioje jūroje jam malonumo neteikia.
Užtat Bulgarijoje, kur turi butą poilsiavietėje už septynių kilometrų nuo prestižinio Saulėtojo Kranto kurorto, vos už šimto metrų nuo paplūdimio, S.Liupšavičius vasarą nuolat mėgaujasi maudynėmis, nes vanduo Juodojoje jūroje įšyla iki 24–27 laipsnių. Šilta ir ypač švari jūra, tvarkingi paplūdimiai bei kur kas mažesnės kainos, palyginti su Viduržemio jūros kurortais, pasak S.Liupšavičiaus, yra pagrindiniai Bulgarijos pranašumai.
Trakuose poilsio paslaugų verslą turintis S.Liupšavičius su šeima būstą Bulgarijoje įsigijo dar gerokai iki krizės, kai nekilnojamojo turto burbulas Lietuvoje tik pūtėsi. Pirkti būstą kosminėmis kainomis Lietuvoje vyrui pasirodė neprotinga, tačiau jis susiviliojo pasiūlymu investuoti į nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje. „Dabar galiu pasakyti, kad mes iš to nei daug laimėjome, nei pralaimėjome, o jei vis dėlto būtume pirkę būstą Lietuvoje, nuostoliai būtų buvę garantuoti“, – neabejoja verslininkas.
Vis dėlto namus Bulgarijos kurorte Liupšavičiai pirko ne tik kaip investiciją: ši šalis tapo nuolatine šeimos atostogų vieta, kur jie kasmet išsiruošia dukart per metus ir praleidžia po tris savaites. Šis laikas būna skirtas tik poilsiui: saulės vonioms bei maudynėms paplūdimyje ar baseine (lietuviams priklausančių apartamentų teritorijoje jų net keli), įvairioms pramogoms, išvykoms po turistinius objektus. Taip Bulgarija tapo antraisiais namais, į kuriuos Liupšavičiai, susikrovę į keletą lagaminų būtiniausius daiktus, visuomet traukia tik automobiliu – toks keliavimo būdas sutuoktiniams priimtiniausias. „Svarbu ir tai, kad buto išlaikymas atsieina labai nedaug: nereikia mokėti už šildymą, komunaliniai mokesčiai nedideli“, – nemažai Bulgarijos pranašumų įžvelgia S.Liupšavičius.
Interneto svetainės „Aruodas.lt“ duomenimis, skelbimai apie Bulgarijoje parduodamą nekilnojamąjį turtą (kurio savininkai, beje, dažniausiai lietuviai) yra trečioje vietoje ir sudaro apie 16 proc. visos objektų užsienyje pasiūlos. Antroje vietoje – Egiptas (24 proc.), o pirmauja Turkija, kurioje šiuo metu pasiūla yra didžiausia ir siekia trečdalį visų užsienyje siūlomų nekilnojamojo turto objektų.
Daugiausiai lietuvių atostogų būstus turi būtent Turkijoje, nes čia tiek nekilnojamasis turtas, tiek įvairūs mokesčiai bei pragyvenimas pigesni nei populiariausiuose Ispanijos ar Italijos pajūrio kurortuose, o klimatas – panašus. Todėl lietuviai, iki šiol svajodavę apie senatvę viloje ant jūros kranto Ispanijoje, dabar pirmenybę labiau teikia Turkijai.

Du skirtingi gyvenimai

Vieni tų, kurie senatvę nusprendė praleisti Turkijos kurorte Alanijoje, yra ir vilniečiai matematikai Dalia ir Romas (pavardės pašnekovų prašymu neskelbiame). Ši pora prieš kelerius metus įsigijo erdvius apartamentus kalnuose, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į 0,5 km žemiau esantį miestą ir jūros pakrantę. Vilniečių butas įrengtas kotedže, kurį sudaro iš viso keturi atskiri butai, yra bendras sodas, baseinas.
„Lietuvoje mums per šalta, tad išėję į pensiją norime bent jau žiemas, o gal ir rudenį bei pavasarį leisti Turkijoje. Prieš metus turėjome galimybę ten pagyventi nuo lapkričio iki vasario ir buvome labai patenkinti: Turkijoje kainos leidžia gyventi oriai net iš lietuviškų pensijų“, – tvirtina šiuo metu Kopenhagoje laikinai dirbanti ir gyvenanti ponia Dalia.
Ką reiškia turėti namus skirtingose šalyse, žino ir nemažai Lietuvos garsenybių: štai buvęs krepšininkas Arvydas Macijauskas su žmona ir pirmagimiu šią žiemą leidžia JAV, saulėtajame Majamyje, o Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio šeima Ispanijoje jau seniai praleidžia daugiau laiko nei Kaune.
Ispanijoje, šalies šiaurės vakaruose esančiame Vigo mieste, vadinamame jūros gėrybių rojumi, namus turi ir menininkų pora Linas bei Jurga Lago. Tapytojas ispanas ir juvelyrė lietuvė kartu su savo atžalomis, dvylikos ir šešerių metų sūnumis, Ispanijoje dabar leidžia tik vasaras, o ateityje, pasak J.Lago, greičiausiai bus atvirkščiai: šaltuoju metų laiku šeima gyvens Ispanijoje, o vasaroti grįš į Lietuvą. „Mano juvelyrikos verslas užaugo, tapo savarankiškas, o mes su vyru galime dirbti praktiškai bet kurioje šalyje“, – tvirtina didžiąją dalį gamybos į Ispaniją jau perkėlusi juvelyrė J.Lago, kaip kūrėja vis labiau įsitvirtinanti ne tik Ispanijoje, bet ir JAV sostinėje Niujorke.
Menininkų šeima turi erdvų butą Vigo senamiestyje, į kurį atvykus jų gyvenimo būdas akimirksniu pasikeičia. Jie dažnai maudosi prie namo esančiame baseine ar jūroje, valgo daugiausia tik žuvį ir jūros gėrybės, ilgai vakaroja su draugais gurkšnodami vyną, tad ir miegoti eina vėliau nei Lietuvoje „Skamba kaip pasaka, bet taip yra”, – šypteli J.Lago.
Garsi juvelyrė priduria, kad ji, kaip ir daugelis, grįžusi į Lietuvą labiausiai pasigenda šypsenų ir mandagumo. Tik tuo, pasak J.Lago, Vilnius šiandien ir nusileidžia kitoms Europos sostinėms.

Susidomėjimas būstu užsienyje atgyja

Pasiūlymų pirkti nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir kitur dabar apstu, o kainos smuktelėjusios. Būstas Bulgarijoje ar Egipte šiuo metu kainuoja net keliskart pigiau nei Nidoje ar Palangoje, o Ispanijoje ar Italijoje kainos panašios, nors ir šiose šalyse gali aptikti labai pigių variantų. Be to, kaip teigia savo tėvo Ispanijoje įkurtai nekilnojamojo turto agentūrai „Inversiones Valdas“ atstovaujantis Tomas Simutis, ispanų bankai mielai teikia lietuviams būsto paskolas, finansuodami iki 60 proc. įsigyjamo turto vertės.
Visiškai įrengtą beveik 40 kv. m butą viename Bulgarijos kurortų, šalia jūros, šiuo metu vos už 128 tūkst. Lt parduodanti brokerė Diana Bilevičienė sako, kad tai normali rinkos kaina.
Egipte gali rasti dar tik statomų butų ir vos už 20 tūkst. Lt, tačiau tokie atvejai nekilnojamuoju turtu užsienyje prekiaujančios bendrovės „Burbonas“ komercijos vadovui Erikui Armaliui jau kelia įtarimų: nors dėl Egipte besitęsiančių neramumų kainos Hurgadoje ar Šarm el Šeiche išties stipriai krito, vis dėlto itin pigiai daugiausia siūlomi tik žemiausios kokybės namuose ypač tankiai išdėstyti butai, pro kurių langus matyti tik kaimynų namų sienos. „Tokį butą nusipirkęs gali būti pirmas ir paskutinis klientas“, – perspėja E.Armalis.
Taigi perkant būstą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje galioja ta pati taisyklė – būtina gerai pasverti savo poreikius ir sprendimą priimti tik nuodugniai apgalvojus. Vis dėlto E.Armalis nepataria į būstą užsienyje žiūrėti vien kaip į investiciją: nors kainos šiuo metu labai patrauklios, geriausi laikai uždirbti jau praėjo.
Lietuvių domėjimasis nekilnojamuoju turtu užsienyje šiuo metu šiek tiek padidėjo, bet dauguma įmonių per mėnesį neparduoda nė vieno, o geriausiu atveju – tik vieną ar porą nekilnojamojo turto objektų lietuviams.
Apibūdindamas tipinį lietuvį, perkantį būstą Ispanijoje, nekilnojamojo turto bendrovės „Esphouses“ vadovas Andrius Čepkauskas teigia, kad tai daugiausia pasiturinčios šeimos su vaikais, atvykstančios čia pailsėti keletą kartų per metus, bei prakutę pensininkai, dažniausiai atvykstantys rudenį ir išvykstantys tik baigiantis pavasariui.

Pagrindiniai būsto užsienyje pirkėjai – emigrantai

Nekilnojamąjį turtą užsienyje aktyviausiai perka lietuvių emigrantai, dažniausiai Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tačiau jie perka būstą ne atostogoms, o gyvenimui, ir atostogauti paprastai jau važiuoja į Lietuvą.
Tarp jų – ir Karališkojoje Kornvalio ligoninėje jau beveik septynerius metus gydytoju kardiologu dirbantis Audrius Šimaitis, nors jis nėra klasikinis emigrantas: vyriškis su žmona ir jaunėliu sūnumi (vyresnysis studijuoja doktorantūrą Oksforde) iš pradžių į Australiją, o vėliau į Angliją išvyko ne dėl ekonominių priežasčių, bet siekdamas tobulėti kaip specialistas.
Be to, A.Šimaitis nuo Lietuvos atitrūkęs nesijaučia: 25 tūkst. gyventojų turinčiame Trūro mieste, kuriame įsikūrė, lietuvių vos vienas kitas, bet gydytojas su šeima į Lietuvą grįžta tris keturis kartus per metus ir praleidžia čia iš viso porą mėnesių. Taigi Šimaičiai jaučiasi gyvenantys tarp dviejų miestų – Trūro, kuris, kaip ir angliškas gyvenimo būdas, tapo jiems labai artimas, ir Klaipėdos, kur taip pat tebeturi namus – savo šeimos kotedžą.
A.Šimaitis prisimena, kad sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų. Lygiai taip pat sunku buvo kadaise ryžtis nusipirkti automobilį Australijoje. Vėliau gydytojas sako supratęs, kad automobilis ir namas yra tie simboliai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos.
Anglijoje A.Šimaitis jaučiasi kur kas labiau vertinamas kaip gydytojas ir nė nenori prisiminti tų laikų, kai ligoninėje Lietuvoje kasdien dirbdavo po dvylika valandų, turėjo daug popierinio ir organizacinio darbo, kurį Kornvalyje atlieka jau ne jis, o jam skirta sekretorė, na, o tobulintis, atnaujinti žinias galėjo nebent savo laisvalaikio ir atostogų sąskaita. „Čia daug geresnis balansas tarp darbo, šeimos ir poilsio“, – apibendrina kardiologas.
Šimaičiai jaučiasi įleidę šaknis Anglijoje: pamėgo vietinius žmones, maistą, visiškai nepasiilgsta ir lietuviškos televizijos, nes angliškos laidos pasirodė kur kas įdomesnės. Jų penkiolikmetis sūnus Joris irgi puikiai pritapo – lanko anglišką mokyklą, buvo priimtas į miesto futbolo komandą vartininku. Nepaisant to, A.Šimaitis įsitikinęs, kad Jungtinė Karalystė – tik laikina jų šeimos stotelė, o tikraisiais namais visada liks Lietuva.