Šių metų „Eurovizijos“ finalas sugriovė anksčiau tikrai galiojusią taisyklę, kad tarptautinis dainų konkursas – gryniausia politika. Sugriovė ir planus parašyti straipsnį apie tai, kaip jame balsuojama ne už dainą, o už kaimynus, politiškai ar ekonomiškai svarbias ir artimas valstybes, už panašius į save. Tiesa, „Euroviziją“ laimėjęs portugalas irgi buvo šiek tiek „politiškas“, tačiau galima lažintis, kad Europa už jį balsavo ne dėl užrašų ant marškinėlių.
Rima JANUŽYTĖ
Pasidžiaugti dėl portugalų tikrai galima, ypač mums, lietuviams, mat labai daug kuo (dažnai patys nežinodami) esame į juos panašūs. Žinoma, ne išvaizda. Artimos mums jų „ž“ ar „š“, o kai jie kalba greitai, atrodo, kad žemaičiuoja. Jų ilgesingos fados kur kas panašesnės į mūsų senovines dainas-raudas nei ispanų šokiai ar italų liaudies dainos.
Be to, tik portugalai lietuvius lenkia pesimistiniu požiūriu į gyvenimą, sėkmingai griaudami mūsų įsitikinimą, kad liūdni esame dėl vėsios lietuviškos vasaros, apniukusio rudeninio dangaus ar ledinės jūros. Jie turi žėrintį saulėje vandenyną, kalnus, daugybę giedrų ir šiltų orų, bet vis tiek yra liūdni. Tik štai šiomis dienomis, nors Lisabonoje apsiniaukę, nors termometras rodo palyginti nedaug – 25 laipsnius šilumos, todėl daugelis vaikšto šilčiau apsirengę, portugalai atrodo neįprastai laimingi. Grįžkime prie jų, o kartu ir visos Europos šventės – „Eurovizijos“.
Gal „Eurovizija“ ir vėl tapo dainų, o ne politinių batalijų konkursu? Galime suskaičiuoti balsus „už“ ir „prieš“.
Jau vien tai, kad konkursas vyko Ukrainoje, buvo atlikėjos Džamalos nuopelnas: politika. Rusija „Eurovizijoje“ nedalyvavo: politika. Bulgaras per plauką, „beveik už tą patį“, dalyvavo: politika.
Politikos atspalviai irgi skiriasi. Yra ne tik ryškiai raudona, bet ir vos įžvelgiamai rausva. Antai daugelis atlikėjų dainuoja angliškai. Prancūzai visuomet nors posmelį – prancūziškai. Jei tai ne politika, kas tuomet?
Toliau – skaniausi politikos gardumynai. Beje, politiką irgi reikėtų suprasti plačiau – ne vien Rusija–Vakarai koordinačių sistemoje. Pavyzdžiui, kai kurios šalys balsavimo teisę patikėjo ne tautai, o komisijai. Šios, užuot įvertinusios dainą, kuri galiausiai vis tiek laimėjo, balsus skyrė kaimynėms. Taigi – vėl politika.
Čia galima trumpai stabtelėti ir pridurti, kad net balsuojant ne komisijai, o visai šaliai Skandinavijos šalys paprastai balsuoja „už savus“, Balkanai – taip pat. Na, žinoma, gali būti, kad vienam ar kitam regionui tiesiog gražesnis „savas“ muzikos stilius ar balso tembras. Tačiau labiau tikėtina, kad dainos yra antraeilis dalykas, ir balsuojama ne už švedų dainą, o už švedų tautą, Švedijos politiką, gal net Švedijos karalienę.
Ir kuo daugiau žmonių švedus, Švedijos politiką ar Švedijos karalienę myli, tuo daugiau bet kuri jų „Abba“ turi šansų laimėti.
Lietuvius, žinia, myli mažai kas.
Britų leidinys „Telegraph“ pateikia interaktyvų grafiką, kuriame galima pasižiūrėti, kas už tave balsavo per praėjusį dešimtmetį. Iš jo matome, kad Lietuvą myli tik latviai, baltarusiai, šiek tiek lenkai, vos vos estai, kažkiek – rusai. Visi kiti balsuotojai – patys lietuviai: lietuviai Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, lietuviai Norvegijoje, Danijoje. Daugiau už mūsų atlikėjus nebalsuoja niekas ir, kad ir kaip mums būtų liūdna, tai vis tiek yra politika.
Žinoma, labai gera daina laimi prieš politiką, o su labai bloga daina ir politikos nepadarysi, bet kai esi toks truputį vidutiniokas, tave visada įveikia arba kažkieno labai kieta politika, arba labai kieta daina.