Keli pastarieji Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimai suteikia rimtą pagrindą teigti, kad Teismas pamažu traukiasi iš aktyvios, dominuojančios, kategoriškos, teisę kuriančios pozicijos į nuosaikesnę bei realesnę. KT mato ir pradeda suteikti daugiau galios ir reikšmės kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms valdžios grandims. Tai gali padidinti piliečių pasitikėjimą Teismu ir valstybe bei sumažinti susipriešinimą su kitomis valdžios institucijomis.

Per kelias savaites pateikti trys Konstitucinio Teismo nutarimų išaiškinimai, kuriuose Teismas konstatuoja Seimo, Vyriausybės ar net Lietuvių kalbos komisijos konstitucines kompetencijas, į kurias negali kištis nei teismas, nei Seimas, o kitos valdžios grandys turi plačias galimybes veikti nepažeisdamos Konstitucijos.

KT išaiškinime dėl sumažintų pensijų atkūrimo tvarkos Teismas išaiškino, kad tik įstatymų leidėjas turi teisę numatyti, kaip šios pensijos bus kompensuojamos. Visa apimtimi pensijos gali būti kompensuojamos tik tai atvejais, kai sumažinimas prieštaravo Konstitucijai, o jei sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, nustatyti kompensavimo apimtis gali Seimas, kuris turi atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir realias valstybės išgales. Na, o valstybės prisiimti įsipareigojimai turi būti susiję su finansine drausme, valstybės pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

Kitame išaiškinime KT primena, kad jis ir anksčiau yra konstatavęs, jog Konstitucijoje nėra įtvirtinta tokio reikalavimo Seimui, kad jis visą įstatymų leidybai bei kitoms funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją rinktų pats, nepasikliaudamas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija. Konstituciškai atsakingo valdymo, teisinės valstybės principai reiškia, kad tais atvejais, kai leidžiant įstatymus būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia, profesine kompetencija, Seimas iš atitinkamų valstybės institucijų turėtų gauti reikalingą informaciją ir į ją atsižvelgti.

Sprendžiant dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konkretaus vartojimo, lietuviškų rašmenų ir su jais susijusių esminių klausimų, taip pat ir dėl atitinkamos transkripcijos principų nustatymo, pagal Konstituciją juos apibrėžti gali įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija. Tokia institucija yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), sudaryta iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų. Į tokios institucijos nustatytą lietuvių kalbos politiką, aiškią poziciją ir siūlymus negali neatsižvelgti nei Seimas, nei KT. Tik VLKK gali teikti oficialią išvadą, ar gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos piliečio pase taisyklės, nei nustatytos dar Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“. Formuluotės „valstybinė kalba“, „lietuviški rašmenys“ gali būti suprantamos taip, kad LR pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.

KT pagaliau nuėmė šventojo aureolę nuo pačių teisėjų luomo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui paprašius, KT išaiškino, ką reiškia teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema, ar ji nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėti bylas, neetiškai elgtis su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeisti žmogaus teises ir orumą. KT priminė, kad teisėjai privalo saugoti savo garbę ir prestižą, o teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis būtų tinkamai įvertintas.

Jeigu teisėjas, nagrinėdamas bylas, savo pareigas atlieka aplaidžiai, skubotai, paviršutiniškai arba, priešingai, nepateisinamai lėtai nagrinėja bylas, daro akivaizdžius proceso įstatymais nustatytų reikalavimų pažeidimus, nesigilina į bylos medžiagą, bylas nagrinėja atmestinai, jam, kaip ir kitiems mirtingiesiems, turi būti taikoma drausminė atsakomybė. Jei žemesnės instancijos teismo teisėjo sprendimus aukštesnės instancijos teismai keičia ar naikina itin dažnai, juose nuolat daroma šiurkščių, akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų bei proceso įstatymų pažeidimų, tai gali reikšti, kad teisėjas vykdydamas teisingumą netinkamai atlieka savo pareigas ir neatitinka jam keliamų profesinės kvalifikacijos reikalavimų. Tai nesuderinama su teisėjui keliamais reikalavimais ir suteikia pagrindą taikyti teisėjui drausminės atsakomybės priemones, pripažinti jį savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą. Teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo veikti taip, kad būtų galima ir tokiu būdu teisėjo vardą pažeminusį teisėją atleisti iš pareigų.

Kaip gali pasikeisti Teismas pasitraukus trims kadenciją baigusiems teisėjams ir paskyrus tris naujus? Į Teismą devynerių metų kadencijai ateina dirbti patyrusi tarptautinės teisės ir žmogaus teisių specialistė, praėjusias metais savo darbą Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme baigusi Danutė Jočienė ir ilgametė Lietuvos vyriausybės atstovė Strasbūro Teisme Elvyra Baltutytė. Galima drąsiai teigti, kad žmogaus teisių gynimo specialistų gretos KT reikšmingai sustiprėja.

Tačiau kyla pagrįsta abejonė, ar darbas KT bus įveikiamas iššūkis ilgamečiam Aukščiausiojo Teismo teisėjui Vytautui Greičiui. Šis teisėjas, nušalintojo prezidento Rolando Pakso apkaltos proceso metu ėjęs Aukščiausio Teismo pirmininko pareigas, iš Seimo tribūnos ragino nedelsiant sunaikinti įrodymus, kaip tuometinis prezidentas kalbasi su savo aplinkos žmonėmis ir atskleidžia jiems valstybės paslaptis.

Ir tai nėra vienintelis šio teisėjo paklydimas sudėtinguose teisės labirintuose. Buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nematė reikalo atsistatydinti iš savo pareigų pasibaigus jo kadencijai ir taip pažeisdamas Konstituciją toliau vadovavo Teismui. Pažeidėjas buvo ne jis vienas, nes ir Seimas nematė reikalo tinkamai atlikti savo pareigos pasibaigus Konstitucijoje įtvirtintam Aukščiausiojo Teismo kadencijos laikui Teismo pirmininką atstatydinti. Bet pats teisėjas tuomet nepademonstravo savo, kaip teisininko, pozicijos, kad jis laikosi Konstitucijos, iš pareigų pats neatsistatydino ir toliau ilgai neteisėtai vadovavo Aukščiausiajam Teismui. Toks subrendusio teisininko poelgis atskleidžia, kad šiam teisėjui konstitucinė teisė yra mažesnė vertybė nei valdžios troškimas.

Belieka spėlioti, ar antikonstitucinių nuostatų teisėjo paskyrimas į KT yra Darbo partijos ir jos faktinio vadovo Viktoro Uspaskicho bei jo kišeninės politikės Loretos Graužinienės, pasiūliusios V.Greičiaus kandidatūrą, planas KT turėti sau lojalių asmenų.