Vis dažniau per šventes keptą žąsį išstumia kalakutas. Septynioliktus metus Lazdijų rajone šiuos paukščius auginantys Rūta ir Gintas Cimakauskai maloniai sutiko įsileisti į savo ūkį. O jame auga ne tik kalakutai… Šie ūkininkai pasiūlys ir gurmaniškųjų patarškų, ir prancūziškų viščiukų.

Ūkis toks nemenkas…

Pokalbį pradedu prašydama išduoti, kiek ir ko ūkyje jie turi. „Pirmiausia turime vienas kitą, o tai jau labai daug, – pradeda vardyti ūkininkas Gintas Cimakauskas, prisėdęs šalia žmonos Rūtos. – Suskaičiavome 22 darbuotojus – irgi nemažai. Turime didelį pulką kalakutų (per metus užauginam 70 tūkst.) – nuo jų ir pradėjome savo verslą. Auginame mėsinius ruduosius viščiukus, perlines vištas, dar vadinamas patarškomis. Turime pulką lietuviškų dedeklių vištų. Antis jau paskerdėme ir užšaldėme. Turime ir savo skerdyklėlę, kurioje pasiruošiame produkcijos išvažiuojamajai prekybai ūkininkų turgeliuose Kaune, Vilniuje ir, žinoma, Lazdijuose.“

Šiam ūkiui priklauso 200 hektarų žemės. „Šiemet pradėjome auginti kukurūzus, kurie reikalingi paukščių lesalui, kad mėsa būtų skanesnė, geltonesnė. Anksčiau jų pirkdavom, o, pasirodo, puikiai auga ir pas mus. Turime visą reikalingą savo techniką. Pasistatėme modernų pašarų cechą. Paukštidėse darbai automatizuoti“, – pasakoja G.Cimakauskas.

Rūta priduria, kad pašarai ruošiami savame ceche. Didžiausią dalį sudaro natūralūs grūdai, šviežiai malti ir sumaišyti su baltyminiais priedais, o į šį lesalą dar įpurškiama aliejaus. „Net kvepia. Nuo lesalo kokybės labiausiai priklauso paukščių sveikata, mėsos skonis ir kokybė“, – aiškina R.Cimakauskienė.

Pradėję auginti kalakutus jie suprato, kad be savos žemės neišsivers. „Pirmiausia reikėjo turėti ir kur mėšlą išvežti. Žinoma, buvo galima jį atiduoti kitiems ūkininkams, bet jie norėjo už dyką. Kalakutams labai svarbu, kad kraiko šiaudai būtų švarūs, be piktžolių. Pasiskaičiavome, kad apsimoka patiems augintis ir grūdus pašarams“, – apie ūkio plėtrą pasakoja ūkininkas.

Kalakutai lepūs, išdidūs ir karšti paukščiai

Prieš  septyniolika metų Cimakauskai nusipirko pirmuosius 600 kalakučiukų. Tuomet nežinojo, kad šių paukščių auginimas taps šeimos verslu ir sparčiai plėsis. Šiais metais jie užaugino 70 tūkst. vadinamųjų didžiųjų krosų veislės kalakutų. Didesnę dalį gyvų šių paukščių nuperka lenkai.

Ryšiai su kaimynine šalimi prasidėjo labai sunkiu metu, kai viena Lietuvos įmonė, supirkdavusi kalakutus, vienais metais staiga paliko ūkininkus, kaip sakoma, ant ledo ir atsisakė supirkti. Ūkininkai pradėjo ieškoti pirkėjų Lenkijoje ir rado. Lenkai šių paukščių ir patys labai daug užaugina, bet bendradarbiavimas tęsiasi, nors poreikis ir mūsų rinkoje didėja.

Iš lenkų ūkininkai ir mokėsi auginti kalakutus, nes tuomet mūsų šalies mokslininkai nedaug galėjo patarti. „Mudu su Rūta dviem savaitėms priėmė vienas stambus lenkų ūkininkas. Kiekvienas turėjome prižiūrėti po kelis šimtus kalakutų, viskuo rūpinomės patys, bet galėjome konsultuotis su šeimininku“, – prisimena Gintas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.