Užsitęsęs karštų dienų maratonas dar labiau pagilino kai kurias Lietuvos bėdas. Viena tokių – keliai mums visiems kainuoja itin brangiai. Ką už šią kainą gauname?

Pasirodo, keliai irgi gali prakaituoti. Taip kelininkai vadina procesus, kurie karštosiomis savaitėmis atsivėrė senuosiuose, dar sovietmečiu tiestuose šalies keliuose: jie neatlaikė aukštos temperatūros, tapo klampūs ir ant jų, kaip žiemą, teko berti smėlį. Betono keliai pavojingai deformavosi, grasindami skaudžiais eismo įvykiais arba kėsindamiesi sugadinti automobilius. Ši padėtis, pasak asociacijos “Lietuvos keliai” vykdomojo direktoriaus Rimvydo Gradausko, parodė, kad keliuose atsiveria dar vienas darbų frontas.

Tačiau pinigų seniesiems keliams tvarkyti visiškai nėra. Galbūt ateina galas dar vienam Lietuvos pasididžiavimui? Ne vienus metus buvome įsitikinę, jog pas mus daug geresni keliai nei kaimyninėse šalyse, ir štai vis dažniau piktinamės, kad netgi sostinėje automobiliams tenka šokinėti per duobes, tad ką jau kalbėti apie vietinės reikšmės kelius – jų remontas atidėtas tolimai ateičiai.

Sistema be atsakomybės

Šiemet kelių programai skirta 881,7 mln. Lt – 106 mln. Lt daugiau nei pernai. Bet Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) ekonomikos skyriaus vedėjas Dainius Miškinis priminė, kad iš praėjusių metų vilkosi 181 mln. Lt skolos. Už jas buvo atsiskaityta per pirmąjį ketvirtį. Taigi pinigų daugiau neatsirado. Dabar jau neįtikėtinas atrodo 2008 m. kelių programos finansavimas, siekęs 1,8 mlrd. Lt ir 80 proc. degalų akcizo mokesčio, atitekusio šiai programai. Kelių sektoriuje dirbančioms įmonėms teko susitaikyti su nauja tikrove. Šiuo metu iš mūsų sumokamo degalų akcizo keliams atiduodami tik 55 proc.

Pavasario pradžioje iš pareigų pasitraukė direkcijos vadovas Virgaudas Puodžiukas. Nuėjęs ilgą kelią nuo kelių inžinerijos studijų iki doktorantūros, nuo darbų vykdytojo iki aukščiausio kelininkų posto, kuriame išsilaikė beveik dešimt metų, jis tikriausiai buvo pernelyg savas šiai sistemai. V.Puodžiukui taip ir nepavyko susidoroti su seniai kelininkus lydėjusiu įtarimų šešėliu, kad egzistuoja tam tikras klanas, kuriam priklausančios kelios bendrovės sėkmingai laimi didžiausių projektų konkursus.

Prieš pusantrų metų susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pareiškė, jog tai “nenormalu, kad tik keturios kompanijos dalyvauja vykdant visus užsakymus”. Ministras kalbėjo apie konkursų skaidrumą ir galimybę juose dalyvauti visiems. Tačiau ar buvo įrodyta, kad “Kauno tiltai”, “Panevėžio keliai”, “Šiaulių plentas” ar “Fegda” konkursus laimėdavo neskaidriai? Ar girdėjome apie tai nors vieną Viešųjų pirkimų ar Specialiųjų tyrimų tarnybų išvadą, teismui perduotą bylą?

Praėjusią savaitę “Veidas” paprašė Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo Vaidoto Jakšto priminti apie tokį tyrimą, bet gavo atsakymą, kad pastaruoju metu tokio tiesiog nėra buvę.

Susisiekimo ministerija pasirinko kitą kelią: patikrino “auksiniais” 2007–2008 metais baigtų projektų kokybę. Šis patikrinimas leido ministrui pasakyti, kad “visa kelių tiesimo ir remonto sistema – planavimas, konkursų organizavimas, darbų atlikimas ir kokybės kontrolė – sukurta taip, kad niekas neprisiimtų atsakomybės už galutinį rezultatą”.

Nekontroliuojamų sąmatų pavojus

Jau atsistatydinęs V.Puodžiukas stojo ginti kelininkų garbės. Šių metų balandį jis išplatino viešą laišką susisiekimo ministrui, įspėdamas, kad šalies kelių sektoriaus priežiūrą ketinama atiduoti į privačias rankas. Komentuodamas ministro abejones dėl kai kurių objektų buvęs direkcijos vadovas piktinosi, kad Transporto ir kelių tyrimo institutas (beje, kadaise įsteigtas paties V.Puodžiuko) matavimus atliko žiemos sąlygomis, todėl jie buvę netikslūs, tačiau ministro patarėjai pasiskubino sukelti “viešųjų ryšių akciją”.

Tačiau praėjusių metų pabaigoje Valstybės kontrolės auditoriai, baigę tyrimą apie statybos darbų viešuosius pirkimus, taip pat padarė išvadą, kad kai kuriuose LAKD konkursuose galėjo dalyvauti tik didieji rangovai. O direkcija yra viena daugiausiai statybos darbų perkančių organizacijų Lietuvoje.

Auditoriai nustatė, kad rengiant planuojamų darbų sąmatas niekas nekontroliuoja, ar įkainiai teisingi, o duomenis apie vidutines statybos rinkos kainas valstybiniam registrui teikė vienintelė privati bendrovė ir jais rėmėsi visos statybas planuojančios institucijos. Atlikus auditą buvo nustatyta, kad LAKD 84 proc. (36 iš 43 pirkimo sandorių, kuriuos nagrinėjo auditoriai) statybos darbų nupirko didesnėmis nei skaičiuojamosios kainos.

Ar pritaikius viešosios ir privačios partnerystės (“Public Private Partnership” – PPP) modelį, kurį žada sukurti Ūkio ministerija, padėtis iš esmės pasikeistų? Pagal šį modelį objektas, išlikdamas viešojo sektoriaus nuosavybe, dviem dešimtims metų atiduodamas valdyti bendrovei, o apmokėjimas už darbus išdėstomas per visą sutarties laikotarpį.

Tokį modelį palaikantis “Kauno tiltų” bendrovės valdybos pirmininkas ir “Tiltra Group” valdybos pirmininkas Nerijus Eidukevičius atkreipė dėmesį, kad Latvijoje bandomasis PPP projekto konkursas vyksta daugiau nei dvejus metus.
Galima spėti, kad panašiai gali atsitikti ir Lietuvoje. Susisiekimo ministerijos parengtas kelių priežiūrą reglamentuojantis projektas V.Puodžiukui sukėlė įtarimų, kad dvidešimčiai metų kelių priežiūra būtų atiduota į “draugiško” monopolininko rankas, o lėšų kasmet būtų išleidžiama 65 mln. Lt daugiau nei dabar. Bet Lietuvos automobilių kelių direkcija, laukdama, kada Ūkio ministerija parengs modelį, kaip bus taikomi viešosios ir privačios partnerystės principai, jau turi tam tinkamą projektą ir šią galimybę vertina kaip langą į ateitį.

Buvusio direkcijos vadovo poziciją savaip palaikė Europos Parlamento narys, buvęs susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis, taip pat prisidėjęs prie V.Puodžiuko atviro laiško platinimo. Praėjusią savaitę europarlamentaras “Veidui” sakė tikįs, kad Susisiekimo ministerija dėl šio projekto dar gali ir persigalvoti.

Tiesa, viena šio projekto dalis – Transporto ir kelių instituto pertvarkymas į Kelių tyrimo centrą prie Susisiekimo ministerijos – praėjusią savaitę pradėta įgyvendinti. Laikinai einantis instituto vadovo pareigas Algis Pakalnis permainų komentuoti nenorėjo, tik pasakė, kad institutas nebuvo mokslinė įstaiga, o pelno siekianti įmonė, atlikdavusi taikomuosius tyrimus viešajam sektoriui. V.Puodžiuko nuomone, dabar institutas gali tapti ministerijos “kišenine inspekcija”, padėsiančia valdyti nepaklusnius rangovus.

Tikrina patys

Lietuvos automobilių kelių direkcijai tebelaukiant naujo generalinio direktoriaus – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros docento Skirmanto Skrinsko, birželį laimėjusio konkursą ir visą vasarą tikrinamo specialiųjų tarnybų, darbai keliuose vyksta. Kaip “Veidui” tvirtino laikinai direkcijos vadovo pareigas einantis direktoriaus pavaduotojas Algimantas Janušauskas, su valstybinių kelių priežiūra susitvarkoma tiek, kiek įmanoma esant dabartiniam finansavimui. Reikalavimai šiek tiek sumažinti, pavyzdžiui, pakelės šienaujamos tik du kartus per vasarą, nors žolė šiemet želia kaip niekada. A.Janušauskas pasidžiaugė, kad kelių įmonės vėtros padarinius likvidavo sparčiai, iš anksto nesiderėdamos dėl papildomų darbų finansavimo.

O investiciniai projektai daugiausia vykdomi iš ES lėšų. Šiais metais tikimasi panaudoti 600 mln. Lt. Tik paramos pinigai, matyt, pasibaigs dar 2012 m., o kol bus sulaukta naujo jų etapo 2014-aisiais, investiciniai projektai gali sustoti. Bet A.Janušauskas nemano, kad lenkai, dabar daugiausia investuojantys į magistralinius kelius, ar juolab latviai artimiausiu metu galėtų mus pralenkti kelių kokybe. Ir dėl nepagrįstai didėjančių sąmatų dabartinis kelininkų vadovas nelinkęs sutikti.

“Nenumatytos lėšos arba užsakovo rezervas sudaro ne daugiau kaip 10 proc., o kitose šalyse jis siekia ir 20 ar net daugiau procentų. Ir yra numatytas visuose reglamentuose, – tikina A.Janušauskas. – Norint suprojektuoti labai tiksliai, reikia atlikti išsamius tyrimus, kurie irgi labai brangūs. Taigi tos nenumatytos išlaidos vis tiek neišvengiamos”.

Norėdama įsitikinti atliekamų darbų kokybe, direkcija pati surengė patikrinimą, nes šiemet sukanka penkeri metai, kuriems rangovai buvo davę garantiją. Speciali komisija ieškojo defektų, rastieji buvo taisomi, bet jie nebuvo reikšmingi. “Viskas vyko skaidriai”, – kelininkų garbę gynė ir A.Janušauskas.

Bet dėl prastėjančios rajoninių, žemiausios kategorijos kelių būklės laikinasis direkcijos vadovas sutinka – tai bėda. Jau dveji metai, kaip neatliekamas net lengvasis remontas, galintis apsaugoti 40–50 metų dangą nuo subyrėjimo.

Jis tikisi, kad Lietuvos kelių ateities projektai bus viešai svarstomi – jeigu ne visos visuomenės, tai bent jau visų specialistų ir piliečių, turinčių ką apie tai pasakyti. “Sutinku, kad šią sritį reikia tobulinti, ir nemanau, kad ministerijos požiūris pasikeistų, tik nereikėtų skubėti”, – sakė A.Janušauskas.