Nesikeik ir sugėdink besikeikiantį paauglį. Sudrausk rūkančius nepilnamečius, pats nerūkyk, sveikai maitinkis, sportuok – būk pavyzdžiu, ir taip toliau.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nėra ankstesnėje pastraipoje surašytų formuluočių, nes tai teisės aktas, o ne pamokslas. Bet juk žinome, kad įstatymai, be raidžių, turi dar ir dvasią.

Minėto įstatymo dvasia savaip kovinga ir kyla ji iš didelio rūpesčio sukultūrinti tautos prieauglį, kuris, beje, ne toks gausus, kaip norėtųsi. Rūpestį lengviau suformuluoti, negu jį „filosofiškai“ pagrįsti. O filosofija kabutėse ar be jų yra virtualus dalykas – ji „nukabinama“, „kišama į stalčių“, vos tik „filosofiniai“ klausimai ima trukdyti.

Įstatyme kalbama apie informaciją, kuri „daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi“. O dėl dorovinio vystymosi Marijos žemėje vyksta šaltasis pilietinis karas. Vieni iškabina vienokias „filosofines“ vėliavas, kiti kitokias. Pavyzdžiui, nemažai piliečių įsitikinę, kad homoseksualumas yra „dorovinė problema“, tai yra homoseksualai „blogai elgiasi“, yra „nedori“. Tačiau kurstyti diskriminaciją homoseksualų atžvilgiu draudžia to įstatymo 4 straipsnio 10 punktas.

Slidžią LGBT temą tam kartui apeisiu, pasvarstysiu apie kokakolą ir mėsainius. Anądien užsukau į nesveiko maisto restoraną Vilniaus Gedimino prospekte. Nepavyko išvengti vaikų kompanijos. Iš pažiūros – dvylikamečiai. Viena mergiotė neatitiko bent kelių įstatymo paragrafų: nors pakenčiamos figūros (gal bus visai daili, kada subręs), ji turėjo liulantį pilvuką (tikrai ne nėščia) – taigi visa savo išvaizda rodė, prie ko veda „blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai“. Beje, dėl higienos nežinau – iš tolo nemačiau, ar plaukai pleiskanoti.

Mergaitė be paliovos keikėsi nevalstybine kalba. Bet juk ji ne žiniasklaidos priemonė – neuždrausi jai išeiti į gatvę dėl to, kad jos pilvukas skatina ryti mėsainius užgeriant kokakola. Gal kaip tik ne skatina, o atgraso? Arba skatina ką nors kita. Tačiau dėl keiksmų lyg ir nekyla abejonių – mergaitę reikėtų sudrausti kaip, tarkime, interneto tinklalapį, kuriame, pasak įstatymo, „dažnai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai“.

Jos kalboje rusiška necenzūrinė leksika tikrai sudarė daugiau nei 5 proc. turinio – tiek būta viename Kultūros ministerijos paremtame lietuviškame romane. Nežinau, ar labiau toleruotume mergaitę, jeigu ji pasirodytų apsiskaičiusi ir savo iškalbos šaltiniu nurodytų tą romaną arba pasakytų, kad raiškos įgūdžius lavino internete stebėdama besikeikiančius lietuvių komikus, ir dar pacituotų įstatymą: „… viešoji informacija gali būti nepriskirta neigiamą poveikį nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančios informacijos kategorijai“, jeigu „ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu“. Tačiau neatrodė, kad mergaitė būtų „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidos dalyvė.

Nesveiko maisto restorane besikeikianti mergiotė sugadino man apetitą. Pasigailėjau, kad mano išmanusis telefonas taisykloje. Galėčiau atsistoti, nukreipti į ją objektyvą, priartėti, įkyriai filmuoti veidą (tada paaiškėtų dėl pleiskanų). Tai būtų gąsdinimas. Mergaitė be žodžių turėtų suprasti, kad su filmuota medžiaga padarysiu ką nors baisaus. Tačiau dabar toks donkichotiškas planas man neatrodo išmintingas. Vaikučiai juk irgi ne iš kelmo spirti – gali žinoti, kad be jų pačių ir jų tėvų sutikimo neturiu teisės jų besikeikiančių filmuoti. O gal galiu, juk esu viešosios tvarkos pažeidimo liudininkas? Baudžiamojo kodekso 284 straipsnis, jei kas nežino.