Dėl ekonominio sunkmečio Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išryškėjo tendencija dalį personalo sudaryti iš praktikantų, stažuotojų ar vos bandomajam laikotarpiui priimamų jaunuolių. Nedaug darbo patirties – mažesnės darbdavių išlaidos.

Ekonomiškai susilpnėjusiose Europos valstybėse verslas jau keletą metų priverstas veržtis diržus. Vienas būdų – apkarpyti išlaidas, susijusias su personalu: sumažinti atlyginimus, dalį darbuotojų atleisti, o trūkstamus žmones rinktis iš daugybės darbo patirties stokojančių, bet jos žūtbūt įgyti norinčių studentų ar ką tik baigusių absolventų. Jie gali atlikti įmonėms ar įstaigoms reikalingus darbus nemokamai ar kur kas pigiau. Tik 19-oje ES šalių narių įprasta sudaryti stažuotės sutartis ir tik 11-oje jų taikomas reikalavimas mokėti bent minimalų darbo užmokestį. Lietuva tarp tokių šalių nepatenka.
Ekspertai pastebi, kad minėtos tendencijos labiausiai išryškėja ten, kur darbui nėra reikalinga aukšta kvalifikacija ar specifiniai įgūdžiai ir vienas darbuotojas gali būti nesunkiai pakeistas kitu.

Neturėti patirties – problema

2013 m. pradžioje visoje ES darbo neturėjo 5,732 mln. žmonių iki 25 metų. Nuo ekonominės krizės pradžios nedirbančių jaunuolių Europoje padaugėjo daugiau nei milijonu. Lietuvoje jaunimo nedarbas siekia 24,8 proc.
Europos šalyse daug jaunų žmonių, ne tik neturinčių darbo, bet dar blogiau – neturinčių darbo patirties. Dėl to jie mažiau patrauklūs darbdaviams nei patyrę specialistai, kurių pasirinkimas taip pat didelis. 2010 m. atliktas tyrimas „Darbdavių požiūris į Lietuvoje ir Europoje vykstančius aukštojo mokslo pokyčius” atskleidė, kad 87 proc. Lietuvos darbdavių esminiu įdarbinimo kriterijumi laiko būtent profesinę patirtį. Tad, norėdamas jos žūtbūt įgyti ir padidinti galimybes gauti darbą, jaunimas patenka į nepalankią padėtį. Didėja rizika, kad darbdaviai pasinaudos jais, nesuteikdami adekvataus atlygio, ar net per jų atliekamas praktikas ir stažuotes skirs veikiau įmonei reikalingas, o ne su jų kvalifikacijos kėlimu susijusias užduotis.
„Dažniausiai užduotys būdavo skirtos tik institucijos darbui, tačiau vienąkart teko versti tyrimą iš anglų kalbos, ir tik vėliau supratau, kad jis buvo reikalingas vienos darbuotojos diplominiam darbui”, – sako Regina Barbšytė, vienoje šalies verslo asociacijų praktiką atlikusi Vilniaus universiteto studentė.
Pasak merginos, praktikantai keisdavosi dažnai – konvejeriu, ir niekas dirbti toliau nepasilikdavo. „Kai tik gavau praktiką, buvau nusiteikusi labai entuziastingai, tačiau greit pamačiau, kad galimybių čia pasilikti po praktikos nėra, ir jiems to visai nereikia: per pirmas dvi mano praktikos savaites pasikeitė pusė buvusių praktikantų. Kartais mūsų būdavo daugiau nei biuro darbuotojų. Krūvis būdavo didelis, pasitaikydavo, kad vieniems praktikantams tekdavo dirbti tiek pat laiko, kiek visu etatu dirbantiems darbuotojams”, – pasakoja Regina.
Nepaisant to, patirtį ji laiko vertinga: į kiekvieną praktiką atliekantį studentą žiūrėta atsakingai, skirta kuo įvairesnių užduočių ir negailėta laiko.
Su tuo, kad jaunam žmogui praktinė patirtis labai svarbi, sutinka ir tiksliuosius mokslus Vilniaus universitete baigęs Pavelas, tačiau didele bėda jis vadina nelankstų Lietuvos darbdavių požiūrį. Pasak jo, jei jaunuolis vis dėlto lieka dirbti po praktikos, į jį nebegalima žiūrėti kaip į praktikantą, antraip jis išeis. „Deja, kai išaugi iš studento lygio ir atlieki jau rimto ir savarankiško darbuotojo užduotis, į tave vis tiek žiūri kaip į studentą ir moka kaip studentui. Susiklosto keista situacija: kadangi darbdavys tave priėmė ir išmokė dirbti, jis nebemato reikalo į tave toliau investuoti ir stengtis išlaikyti, nes vis dar žiūri į tave kaip į jauną specialistą. Norėdamas gauti didesnį atlyginimą ir kartu atsakomybės, turi eiti į kitą darbovietę, nes ten, kur užaugai, pagerinti savo padėtį labai sudėtinga”, – pasakojo Pavelas.
Programuotojas Karolis Astrauka, dirbęs daugelio geidžiamoje darbovietėje – banke „Barclays”, atskleidžia, kaip į praktikantus žiūrima ten. Praktikantų priimama gana daug, siekiant atrasti gabių, motyvuotų žmonių, kuriuos įmonė vėliau galbūt pakvies prisidėti prie kolektyvo. „Per praktiką darbdavys pamato, ar yra potencialo, tinkami praktikantai į darbą priimami kasmet ir jų sąskaita netaupoma. Kadangi iš to, ką išleidžia universitetai, derliaus nenuimsi, naujokus dar apie metus reikia mokyti, kol bus galima patikėti nesudėtingas užduotis”, – teigia K.Astrauka.
Dabartinė padėtis grėsminga atrodo ne tik patiems į neapibrėžtą padėtį patekusiems jaunuoliams, bet ir patyrusiems, darbovietėse ilgai dirbantiems specialistams. Europos Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Stažuočių kokybės sistema” kaip vienas opiausių klausimų nurodomas nuolatinių darbuotojų keitimas stažuotojais, kurie tą patį darbą dirba nemokamai ar už kur kas mažesnį atlygį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.