Estijos mass media tarp baltijiečių sveikiausia, pelningiausia ir turi didžiausią piliečių pasitikėjimą, nes juos ne tik linksmina, bet saugo demokratiją šalyje, paiso skaidrumo ir etikos.

Aušra Lėka

Tradicinė žiniasklaida pripažįsta, kad sunkiai atsilaiko konkurencinėje kovoje virtualiaisiais informacijos skleidimo gigantais, su socialiniais tinklais. Užklupta ne tik krizės, bet ir dar prieš ją beįsibėgėjusios informacijos vartotojų įpročių kaitos, šiandien Baltijos šalių žiniasklaida tokia, kad Baltijos tiriamosios žurnalistikos centro „Re:Baltica“ ir Stokholmo Ekonomikos mokyklos Rygoje Žiniasklaidos studijų centro tyrime keliamas klausimas, ar Baltijos šalių žiniasklaida po krizės turi šansą gyventi. Tačiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos mass media finansų ir auditorijos tyrimas atskleidė, kad pagrindus savo šalių žiniasklaidos ateičiai trys baltijietės pasiklojo gana skirtingus.

Krizė nesibaigė

Nors 2008 m. užgriuvusi krizė jau baigėsi, bet ne žiniasklaidai. Ji vis dar skurdesnė nei iki 2008 m. Tyrimo autorės Rudite Spakovska, Sanita Jemberga, Aija Krūtaine, Inga Springe išanalizavo po penkias didžiausias atskirų kanalų žiniasklaidos priemones ir konstatavo, kad 39-ios iš 49-ių bendrovių, tiesiogiai valdančių 75 didžiausias žiniasklaidos priemones Baltijos šalyse, dar tik atgavinėja ikikrizinį apyvartos lygį.

Spausdintinė žiniasklaida, ypač laikraščiai, patyrė ir tebepatiria didžiausią turbulenciją tiek dėl krizės, tiek dėl konkurencijos su internetine žiniasklaida. Tyrimo autoriai konstatuoja, kad septynios bendrovės, leidžiančios penkiolika didžiausių Baltijos šalyse laikraščių pernai vis dar patyrė nuostolius. Lietuvos laikraščių leidėjai patyrė sunkiausią smūgį: jų apyvarta krito 41,2–72,4 proc. Prie to ženkliai prisidėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės drastiški veiksmai: krizės metu panaikintas lengvatinis PVM tarifas spaudai, nors tokį taikė visos ES šalys, išskyrus Bulgariją ir Slovėniją, kas sudavė didžiulį smūgį, o nemažai  mažesnių leidinių nuvarė ir į kapus.

Vertinant šalių atskirų didžiųjų laikraščių finansinius praradimus,rekordinius praradimus patyrė Latvijos „Diena“, kuri per penkerius metus neteko 76 proc. apyvartos. Tyrėjai įvardija, kad tik Estijos laikraščiai gali pasigirti suvaldomais praradimais.

Žurnalų leidyba krizę atlaikė ženkliai geriau: pernai keturiolika iš penkiolikos Baltijos šalių žurnalų rinkos lyderių sugebėjo gauti pelno.

Populiariausi naujienų portalai Baltijos šalyse (beje, daug jų valdomi estų) laikosi gana gerai. Devyni iš lyderių penkioliktuko deklaruoja esantys pelningi (nors, pasak tyrėjų, kai kuriais atvejais duomenys gali būti nepakankamai tikslūs, nes buvo pateikti kartu su jų motininėmis bendrovėmis).

Radijas, nors pajuto krizę, bet pernai tik viena iš penkiolikos Baltijos šalyse lyderiaujančių radijo stočių skelbia apie nuostolius.

Mažiau šviesi situacija televizijose: trys lyderių penkioliktuko kanalai (iš jų du Estijoje) susiduria su labai rimtomis finansinėmis problemomis. Lietuvos televizijų rinka krizės metais prarado apie penktadalį vertės, bet visi didieji kanalai atsigauna.

Vis dėlto, nors krizė sudavė smūgį žiniasklaidai visose trijose Baltijos šalyse, bet estams mažiausiai. Sunku vienareikšmiai pasakyti, kur čia priežastis, kur pasekmė, bet, kaip pabrėžiama ir Baltijos šalių žiniasklaidos tyrime, estų žiniasklaida ne tik pasiekia geresnių finansinių rodiklių, bet yra ir skaidresnė pradedant nuo aiškaus žiniasklaidos priemonių savininkų įvardijimo, kas latviams ir lietuviams vis dar yra terra incognita.

Savininkų peizažas: vietoj Šiaurės krypties – estai ir rusai

Krizė į Baltijos šalių žiniasklaidos istoriją įeis kaip drastiškas jos savininkų pasikeitimo laikotarpis. Visų pirma, kaip pažymima ir minimame tyrime, tai Šiaurės šalių pasitraukimo iš baltijiečių žiniasklaidos rinkos laikotarpis. Tiesa, šios permainos skirtingose šalyse vėlgi turėjo labai skirtingas pasekmes.Ypač didelis kontrastas, kas po Šiaurės šalių didžiųjų žiniasklaidos koncernų pasitraukimo nutiko Latvijoje ir kas Estijoje.

2009 m. švedų „Bonnier Group“  Latvijos  didžiausią nacionalinį dienraštį „Diena“ pardavė abejotinos reputacijos investuotojams, jį po to de facto valdė keli politikai. „Dienos“ redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. Šešiolika metų „Bonnier“ valdytas dienraštis, vadintas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje, pasitraukus švedams kaip liberalus nepriklausomas laikraštis nustojo egzistuoti.

Dabar situacija Latvijoje tokia: dviejų iš penkių didžiausių Latvijos laikraščių savininkai turi ir saitų su politikais, ir su abejotinos reputacijos prorusišku verslu. Beje, Latvijoje populiariausias laikraštis „MK Latvija“ leidžiamas tik rusų kalba, kaip ir du iš penkių populiariausių TV kanalų – rusų kalba, pastebima tyrime.

Penkiolika metų Baltijos rinkoje dirbęs norvegų „Schibsted“, buvęs vienu iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų Estijoje, 2013 m. „Eesti Meedia“ grupę (o joje buvo ir lietuviška žiniasklaida – „15min.lt” portalas bei keli žurnalai: kas nepriklausomybės aušroje galėjo prognozuoti, kad tuomet pustrečio karto  mažesni estai taps lietuviškosios žiniasklaidos savininkais?!) pardavė jos vadovams ir vietos verslui. Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną naujasis „Eesti Meedia”  bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Nėra argumentų ginčytis, kad latvių ir lietuvių žiniasklaida turi oligarchinės žiniasklaidos, kaip ir kad norvegai daug ko išmokė estų žurnalistus. Tačiau ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo mokinių priklauso, kiek tvarios tos žinios: po beveik tokios pat trukmės švedų „Bonnier“ valdymo laikotarpio Latvijos „Dienoje“ jiems pasitraukus čia skandinaviškų žiniasklaidos standartų juk neliko nė ženklo. Antra vertus, ir pats „Dienos“ atidavimas į abejotinos reputacijos asmenų rankas (kaip ir dar anksčiau norvegų „Orklos Media“ valdytos „Kauno dienos“ pardavimas taip pat abejotinos reputacijos pirkėjams), sugriovė mitą, kad skandinavams Baltijos šalyse rūpėjo kas nors daugiau nei jų verslo pelnas bet kokia kaina.

Šiauriečių pasitraukimą iš Baltijos šalių žiniasklaidos rinkos pratęsė suomių „Sanoma“, pardavusi estams antrą pagal populiarumą latvių portalą tvnet.lv. Taip pat suomių „Alma media“ atsisakė naujienų agentūros BNS, kurią nupirko estai.

„Schibsted“ pasitraukimas aiškintas koncerno sprendimu koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. Logikos yra, nors ir perkant Baltijos šalių žiniasklaidą rinka didesnė nebuvo. Tačiau faktas akivaizdus: tarptautiniai vakarietiški žiniasklaidos koncernai nebesidomi Baltijos šalimis, tačiau labai domisi investuotojai su rusišku pamušalu.

O Lietuvoje net tais atvejais, kai savininkas paskelbtas, kartais būna nelabai aišku, kas jis toks. Vieša paslaptis, kas valdo kai kurią  žiniasklaidą, pavyzdžiui, „Balsas.lt“. Tokioje žiniasklaidoje dar ir algos mokamos vokeliuose, tad sąžiningai mokesčius mokanti žiniasklaida stumiama į  nelygios konkurencijos sąlygas.

Lietuvai nedaro garbės ir tai, kad du didžiuliai žiniasklaidos koncernai – „Lietuvos rytas“ ir „Diena Media“ de facto priklausė dviem dabar jau eksbankininkams (nors tai draudžia įstatymas), turėjusiems saitų su Rusija, maža to – dabar Temidės klientams.

Dar labiau nuo politikų priklausoma Lietuvos regioninė žiniasklaida. Nauja tendencija ryškėja prieš savivaldybių tarybų rinkimus – vietos kunigaikštukų ar jų svitos, prisidengdami įvairiomis organizacijomis ar privačiais asmenimis, seka Druskininkų pavyzdžiu ir steigia savo propagandinius leidinius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, išnagrinėjusi Druskininkų laikraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ skundą, nustatė, kad leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas ir viešosios informacijos rengėjas de facto yra Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija, o per šį laikraštį buvo vykdyta akivaizdi kampanija, tenkinant grupinius politinius interesus. Deja, tai ne vienetinis atvejis, nors Visuomenės informavimo įstatymas draudžia valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms (išskyrus mokslo ir mokymo), politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų Lietuvoje faktiškai valdo žiniasklaidos priemones per savo statytinius ar per pinigus už paslėptą reklamą, daro įtaką žiniasklaidos turinį.

Politikų ir interesų grupių valdoma ar įtakojama žiniasklaida nebepajėgia  atlikti demokratijos sarginio šuns funkcijos. Kaip pažymima ir minimame tyrime, „Freedom House“ Spaudos laisvės indekse Latvija, kurios  žiniasklaida koncentruojasi keliose ir dar įtartinos reputacijos asmenų rankose, šiemet įvertina net 27 balais ir artėja prie 30 ribos, kai žiniasklaida jau laikoma tik iš dalies laisva (kuo mažesnis balas, tuo laisvesnė žiniasklaida).  Lietuva – ne ką geresnėje situacijoje: įvertinta 24 balais, nes pagrįstų abejonių apie spaudos laisvę mūsų valstybėje kilo po teisėsaugos institucijų veiksmų prieš naujienų agentūros BNS žurnalistus – reikalavimų atskleisti informacijos šaltinį, žurnalistų fizinio sekimo, telefonų pasiklausymo, kratų namuose ir darbo vietose. Estai ir pagal šį parametrą toli nuo kaimynų – įvertinti 16 balų.

Beje, šių metų spaudos laisvės indekse Estija vienintelė iš Centrinės Europos šalių nepablogino savo pozicijų.