Nors Lietuvos pramonė per du dešimtmečius smarkiai pasistūmėjo į priekį, vis dėlto dar nesugebėjome prisivyti Europos įmonių pagal našumą, parduoti užsienyje produkcijos su savo prekių ženklais ir atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos.

Kazlų Rūdos savivaldybėje įsikūrusi įmonė “Jūrės medis” – viena didžiausių klijuotos medienos konstrukcijų gamintojų Baltijos šalyse. Per 20 metų ši bendrovė, kaip ir visa Lietuvos pramonė, pasikeitė neatpažįstamai – pakeista visa gamybos įranga ir technologijos, automatizuoti gamybos procesai, o klientų geografija iš Lietuvos išsiplėtė po visą Europos Sąjungą ir net nusidriekė iki Tolimųjų Rytų šalių – Japonijos, Pietų Korėjos ir Kataro. Užsakymų tiek daug, kad 2,5 pamainos visu pajėgumu dirbdama gamykla nespėja patenkinti paklausos.
“Prieš 20 metų gaminome tris tūkstančius kubinių metrų medinių konstrukcijų per metus, o dabar – 30 tūkst. kubinių metrų. Pradėjome gamindami pėsčiųjų tiltus per autostradas Kaune ir Vievyje, o dabar į Norvegiją siunčiame konstrukcijas automobiliniams tiltams autostradose”, – žymius pokyčius vardija “Jūrės medis” valdybos pirmininkas Ovidijus Jankauskas.
Beje, išaugęs gamybos mastas, įdiegtos naujos technologijos atsiliepė ir įmonės finansiniams rezultatams – metinė įmonės “Jūrės medis” apyvarta nuo 8 mln. Lt prieš porą dešimtmečių šoktelėjo iki 40 mln. Lt.
Šis konkretus pavyzdys geriausiai atskleidžia, kaip pasikeitė Lietuvos pramonė per 21 nepriklausomos Lietuvos metus. Naujų technologijų diegimas, mažėjanti aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir naujų rinkų užkariavimas būdingas daugeliui iki šių dienų išlikusių pramonės įmonių. Tie pokyčiai labai svarbūs, nes Lietuva – pramonės šalis. Statistikos departamento duomenimis, 18 proc. pridėtinės vertės sukuriama būtent apdirbamojoje pramonėje. “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis priduria, kad visoje pramonėje – ne tik apdirbamojoje gamyboje, bet ir statybos sektoriuje, ir elektros, dujų, vandens tiekime – yra sukuriama maždaug trečdalis viso Lietuvos BVP. O priskaičiuojant ūkio šakas, kurios aptarnauja pramonę, – tokias kaip transportas, sandėliavimas, ryšiai – prisideda dar mažiausiai 15 proc. BVP.
“Kuo šalyje stipresnis industrinis karkasas, tuo didesnės galimybės plėtotis ir paslaugų, informacinių technologijų, logistikos, finansiniam sektoriui”, – įsitikinęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys.
Dėl šios priežasties didžiosios pramonės įmonės yra ne tik didžiausios bendrovės Lietuvoje, bet ir atsiduria tarp didžiausių mokesčių mokėtojų ir eksportuotojų. Pernai didžiausių eksportuotojų trejete rikiavosi naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, trąšų gamintojai “Lifosa” ir “Achema”. Didžiausių mokesčių mokėtojų titulas kiekvienais metais taip pat tenka “Orlen Lietuva” įmonei, pernai šalies biudžetą papildžiusiai daugiau nei milijardu litų. Kita vertus, didžiausių pramonės įmonių nešama nauda turi ir kitą pusę – jos taip pat yra ir didžiausios teršėjos šalyje.

Pagal produktyvumą vis dar atsilikėliai Europoje

Apžvelgdamas pramonės raidą per 20 metų G.Rainys atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia – išnyko ištisos pramonės šakos – mašinų gamybos, elektrotechnikos, radijo elektronikos. Tačiau atsirado ir naujų, modernių pramonės šakų – pakuotojų, spaustuvininkų, plastiko gamintojų. Štai Klaipėdoje įsikūrę PET granulių gamintojai “NEO Group” ir “Orion Global PET” per mažiau nei dešimt metų sugebėjo tapti vienos didžiausių šalies įmonių – ir pagal apyvartą, ir pagal eksportą.
O išlikusioms pramonės šakoms atsivėrė tarptautinės rinkos ir jos privalėjo daug investuoti, kad taptų konkurencingos. Palyginus Lietuvos pramonės produktyvumo augimą, pažanga aiškiai matyti. Statistikos departamento duomenimis, vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai – vieno užimtojo sukurta bendroji pridėtinė vertė 2000 m. siekė 31 tūkst. Lt, o 2010 m. – 72 tūkst. Lt.
Vis dėlto atsinaujinusios, su ES įmonėmis sugebančios konkuruoti Lietuvos apdirbamosios gamybos produktyvumas siekia dar tik trečdalį ES vidurkio. Kodėl?
“Lietuvoje apdirbamosios gamybos sukuriama pridėtinė vertė sudaro didesnę BVP dalį nei ES vidurkis ir nedaug atsilieka nuo tokių šalių kaip Švedija ar Vokietija. Tačiau pačios pramonės struktūra skiriasi nuo išsivysčiusių pasaulio šalių. Lietuvoje dominuoja žemos arba vidutinės pridėtinės vertės prekių gamyba. Praėjusį dešimtmetį daugiausia investicijų buvo pritraukiama į žemos pridėtinės vertės ir darbui intensyvias pramonės šakas – pagrindinis kriterijus buvo nebrangi darbo jėga”, – aiškina N.Mačiulis.
Deja, kur kas produktyvesnė aukštųjų technologijų pramonė Lietuvoje dar labai menka. Lietuvių pasididžiavimas – biotechnologijų sektorius susideda tik iš trijų didesnių įmonių – “Fermento”, “Sicor Biotech Teva” ir “Biocentro”, o lazerių ir šviesos pramonės sektorius generuoja vos 0,1 proc. BVP. Palyginkime – skaičiuojama, kad vien “Orlen Lietuva” sukuria 1,8 proc. Lietuvos BVP.
G.Rainys pabrėžia, kad palyginti su ES vidurkiu Lietuvos gamintojų produktyvumas mažas ne dėl to, kad įmonės blogai dirba ar naudoja senas technologijas, o dėl to, kad tik labai mažą produkcijos dalį Lietuvos įmonės pardavinėja su savo prekių ženklu. “Lietuva didele dalimi yra pasiekusi tik pradinį pridėtos vertės kūrimo grandinės etapą – siuvame ar gaminame daiktus, kuriuos parduodame kitai Europos įmonei, užsidedančiai garsų prekių ženklą, antkainį ir sėkmingai iš to gyvenančiai. Pavyzdžiui, mados namai Paryžiuje turi gamyklas Kinijoje, o konsolidavus apyvartą paaiškėja, kad keliasdešimt žmonių turinti galinė institucija Paryžiuje kuria milžinišką pridėtinę vertę”, – lygina G.Rainys.
Kita vertus, N.Mačiulis pastaraisiais metais jau pastebi ir teigiamų tendencijų – investicijų pritraukimą į aukštos pridėtinės vertės gamybą, pavyzdžiui, saulės elementų, medicinos įrangos. Be to, ir Lietuvoje darbuotojų kvalifikacija tampa daug svarbesnė nei jų kaina. “Ateityje Lietuva galės konkuruoti tose pramonės šakose, kur Kinijos ir kitų panašių valstybių konkurenciniai pranašumai – pigi darbo jėga ir labai mažos sąnaudos dėl masto ekonomijos – neveiks. Jau dabar, tokios šalys kaip Vokietija nekonkuruoja su Kinija, o gamina nišinius, specializuotus produktus, kur svarbu ne masinė gamyba, o kokybė ir su tais produktais teikiama kita pridėtinė vertė”, – galimas gaires Lietuvos pramonei piešia N.Mačiulis.

Neišnaudojame potencialo

Be to, kad per 20 metų nesugebėjome įsitvirtinti su savo prekių ženklais eksporto rinkose, nedaug proveržio pasiekėme ir dar vienoje srityje – bandydami sumažinti priklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos, iš kurios ir šiandien importuojama didelė dalis pramonei reikalingų žaliavų ir kuri yra viena svarbesnių eksporto rinkų Lietuvai. Pavyzdžiui, Rusija Lietuvai gamtines dujas parduoda didesnėmis kainomis negu daugumai kitų ES šalių ir tai smarkiai kerta per kišenę pramonės įmonėms – ypač trąšų gamintojoms.
“Lietuva didžiausius ekonominius ryšius turi su šalimis kaimynėmis ir didžiosiomis ekonomikomis. O Rusija atitinka abu kriterijus – yra ir kaimynė, ir didelė ekonomika”, – kodėl Rusija išlieka svarbi eksporto rinka dėstė G.Rainys.
Dar viena mūsų pramonės bėda – neišnaudojome viso turimo potencialo. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad yra viena pramonės šaka – kasyba ir karjerų eksploatavimas, kuri Lietuvoje yra beveik neišplėtota ir sukuria labai mažai pridėtinės vertės – mažiau nei pusę procento Lietuvos BVP. “Viena to priežasčių yra ir riboti Lietuvos gamtiniai ištekliai, tačiau ir šioje srityje ateityje galėtų būti reikšmingų proveržių, pavyzdžiui, pradėjus eksploatuoti milžiniškus bevandenio gipso klodus arba išgaunant skalūnines dujas”, – pabrėžia N.Mačiulis.
G.Rainys mini kitą didelę problemą – praktiškai neegzistuojantį antrinių žaliavų perdirbimą. “Perdirbame tik kelis procentus plastiko, gerokai mažiau makulatūros nei kitos šalys. Mes visai nesuvokiame, kad mūsų ekonomika užkasama į sąvartynus”, – dėl neišnaudotų progų apgailestauja G.Rainys.
Kaip matyti, per 20 metų sparčiai pasitempusi Lietuvos pramonė dar turi nuveikti daug darbų. O vienas svarbiausių – išlįsti iš kitų Europos įmonių šešėlio ir būti ne juos aptarnaujantis personalas, o lygiavertis partneris.

Didžioji riekė BVP pyrago tenka pramonei ir ją aptarnaujantiems sektoriams
Ekonominė veikla    proc. nuo BVP
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė    3
Kasyba ir karjerų eksploatavimas    0,39
Apdirbamoji gamyba    18,2
Elektros, dujų ir vandens tiekimas    3,66
Statyba    5,65
Didmeninė ir mažmeninė prekyba    17,05
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai    15,19
Finansinis tarpininkavimas    2,4
Nekilnojamasis turtas, nuoma    13,72
Viešasis valdymas ir gynyba    6,9
Švietimas    5,44
Kitos šakos    8,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kokios didžiausių pramonės įmonių perspektyvos?
“Orion securities” Įmonių finansų skyriaus vadovo Karolio Rūko komentaras:
1. “Orlen Lietuva” – esant aukštoms naftos kainoms, turėtų išsilaikyti ir aukštos perdirbimo gamyklų maržos, nors “Orlen Lietuva” gana brangiai perka žaliavą.
2. “Achema” ir “Lifosa” – “Lifosos” 2011 m. I pusmečio pelnas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais, nors antrą ketvirtį sumažėjo. Dėl brangstančių žaliavų per metus ar dvejus pelningumas gali būti mažesnis, tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvę šios įmonės atrodys gerai.
3. Mėsos perdirbėjai – Lietuvoje nėra stipriai išplėtota mėsinė gyvulininkystė, todėl perdirbėjai perka brangią žaliavą ir turi importuoti. Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonių per daug – jeigu jos per artimiausius penkerius metus nesikonsoliduos, didelių pelnų nebus.
4. Plastiko gamintojai – jų žaliavos priklauso nuo naftos kainų, tačiau išlaidas gali perkelti padidindami kainas vartotojams. Jų situacija ateityje neturėtų itin keistis.