Graikijos rinkimai leido Europai šiek tiek atsikvėpti, tačiau prancūzai rengiasi mesti iššūkį Vokietijos taupymo politikai.

Parlamento rinkimų rezultatus Graikijoje ir Prancūzijoje galima vertinti dvejopai. Prieš kurį laiką prancūzų filosofas Pierre‘as Rosanvallonas išdėstė savo kontrdemokratijos teoriją. Remiantis šiuo mąstytoju, rinkimai pastaruoju metu funkcionuoja ne kaip mandato vykdyti tam tikrą politinę programą suteikimas, o veikiau kaip iki tol valdžiusios politinės jėgos nubaudimas. Tokiu atveju turėtume teigti, kad tiek graikai, tiek prancūzai nubaudė daugumą sudariusias partijas. Ką pasirinkti, remiantis šia teorija, nėra taip svarbu – svarbu tik tai, kad valdžioje neliktų tų, kurie valdė iki rinkimų.

Tačiau galima žvelgti ir tradiciniu žvilgsniu. Šiuo atveju prancūzų ir graikų sprendimas keisti valdžią reiškia norą suteikti mandatą kitokį politinį kursą žadančioms partijoms ir jų lyderiams. Tad šioje anlizėje, atsižvelgdami į abu požiūrio kampus, turime atsakyti į du klausimus: kodėl buvo nubaustos iki tol valdžiusios politinės jėgos ir kodėl pasirinkti būtent tie, o ne kiti jų įpėdiniai?

Ko nori graikai

„Rinkimų rezultatai nekeičia to fakto, kad Graikija skolinga 327 mlrd. eurų“, – po Graikijos parlamento rinkimų priminė vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. „Taupymo politikai pritariančios „Naujosios demokratijos“ pergalė gali suteikti Graikijai tik trumpą atokvėpį“, – skelbė „Der Spiegel“ antraštė. „Naujosios demokratijos“ pergalė negali būti regima kaip entuziastingas pritarimas taupymo politikai“, – savo skeptiškos pozicijos neslėpė prancūzų „L‘Express“. „Neaišku, kas pasikeitė – nėra daugumos, nėra platformos stabiliai vyriausybei, dar mažiau tikimybės sulaukti ankstyvo atsigavimo“, – Graikijos galimybėmis pakilti iš krizės abejojo britų „The Guardian“. Visos šios antraštės rodo, kad Graikijos parlamento rinkimai ir po jų vykusios derybos dėl vyriausybės sudarymo buvo visos Europos žiniasklaidos dėmesio centre, bet vertinimai, deja, nėra optimistiniai.

„Naujosios demokratijos“ partija, vadovaujama Antonio Samaro, parlamente turės 129 vietas iš 300. Graikijoje daugiausiai balsų surinkusi politinė jėga parlamente gauna 50 papildomų vietų, tačiau net ir šis „prizas“ A.Samaro partijai neužtikrino daugumos.

Vis dėlto po naujienos apie „Naujosios demokratijos“ pergalę lengviau atsikvėpė visa Europa. Buvo baiminamasi, kad socialistinės „Pasok“ partijos valdymu nusivylę piliečiai į valdžią išrinks radikalią kairiąją partiją „Syriza“, kuri pasisako prieš taupymo programą ir Graikijos susitarimus su ES bei Tarptautiniu valiutos fondu (TVF). Dalis graikų už radikalus balsavo vien iš nusivylimo pagrindinėmis šalies politinėmis partijomis.

Ne noeas išstoti iš euro zonos ar griauti ES buvo jų varomoji jėga, o paprasčiausias noras nubausti tuos, kurie kartu su Briuseliu ir Vokietija laikomi atsakingais dėl sunkios šalies ekonominės padėties. Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 22 proc., šalies ekonomika jau penktus metus iš eilės išgyvena recesiją, atlyginimai daugeliui darbuotojų sumažėjo ketvirtadaliu.

Tačiau A.Samaras rinkimus apibūdino paprastai: arba Graikija lieka euro zonoje ir imasi taupymo politikos, nors ir su tam tikromis išlygomis, dėl kurių turi būti deramasi, arba šalis turi grįžti prie drachmos. Europa bent jau kuriam laikui atsikvėpė: Graikija kol kas lieka euro zonoje, tačiau laiko problemoms spręsti – itin nedaug. Skelbiama, kad pinigų Graikijai užteks tik iki liepos vidurio, o dėl politinės krizės, prasidėjusios parlamento paleidimu balandžio viduryje, svarbūs sprendimai, reikalingi finansinei pagalbai gauti, taip ir liko nepriimti. Trumpai tariant, laikrodis tiksi greitai, ir jei Graikijoje greitai nebus priimtos esminės reformos, padariniai gali būti dramatiški.

Baiminamasi radikalų

A.Samaras, ragindamas paremti jo bandymus suburti vyriausybę, žodžių į vatą nevyniojo ir siūlė rinktis iš dviejų variantų: arba mes, arba radikalūs kairieji, kurie šalį gali paskandinti dar didesniame chaose. BBC analitikas Paulas Masonas pabrėžia, jog dalis vidurinės klasės atstovų, jautusių karta iš kartos perduodamą antipatiją „Naujosios demokratijos“ partijai, balsavo už šią politinę jėgą vien todėl, kad išvengtų košmaro, kai parlamente dominuos „Syriza“. Pasirodo, europinės nuotaikos Graikijoje vis dar stipresnės už antieuropines nuostatas.

Vis dėlto „Syriza“ partijos kilimas stulbinantis: per pastaruosius „normalius“, tai yra planuotus, o ne pirmalaikius, parlamento rinkimus 2009 m. ši partija surinko vos 4,6 proc. balsų, o birželio rinkimuose jau gavo 27 proc. balsų, daugiau nei dešimčia procentinių punktų daugiau nei per gegužės balsavimą. Po pastarųjų rinkimų partijos lyderis Alexis Tsipras tiesiai šviesiai pareiškė jokios koalicijos neremsiąs ir pats iniciatyvos formuoti valdančiąją daugumą taip pat nesiimsiąs. Partijos atstovai netgi džiaugiasi, kad rinkimų jiems kol kas nepavyko laimėti. A.Tsipro nuomone, „Naujoji demokratija“ valdančiosios daugumos nesuformuos arba ši gyvuos labai neilgai, tad netrukus prireiks dar vienų rinkimų. Būtent per juos kairieji radikalai ir tikisi susižerti dar daugiau balsų bei užsitikrinti daugumą parlamente.

Vis dėlto dalis ekspertų klausia, ar „Syriza“ sėkmė nėra trumpalaikė. Jei pripažinsime teoriją, kad už šią partiją nemaža dalis rinkėjų balsavo tik norėdami skaudžiai nubausti visas nuvylusias didžiąsias partijas, tai neatmestina galimybė, kad per kitus rinkimus nuo vienų radikalų gali būti peršokta prie kitų. Toks pavojus egzistuoja, ir jo vardas – „Auksinė aušra“.

Ši radikali dešinioji politinė jėga po pastarųjų rinkimų užsitikrino 18 vietų parlamente. Gegužės mėnesį šis skaičius buvo dar didesnis – 21 vieta. P.Masono teigimu, dešinieji radikalai gali patraukti dalį neapsisprendusių ir nusivylusių miesto bei kaimo rinkėjų, kurie savo balsą per pastaruosius rinkimus atidavė už „Syriza“.

Apie „Auksinę aušrą“ Graikijoje jau sklando įvairiausi mitai ir legendos. Pasakojama, esą šios politinės partijos atstovai palydi senutes iki bankomato, kad šios nesibaimindamos galėtų pasiimti pinigų. Jie iš nuomojamų butų išprašo nepageidaujamus nuomininkus, dažniausiai imigrantus. Radikalai esą net perdažo butą ir iškilmingai grąžina raktus savininkams.

Tad signalas aiškus: graikai turi sukurti tvirtą vyriausybę, kuri įgyvendintų reikiamas reformas ir sulauktų finansinės paramos. Antraip radikalų dominavimas gali tapti realybe.

Vis dėlto didžiausia problema ta, kad vyriausybę veikiausiai sudarys partijos, kurias didžioji dalis rinkėjų būtent ir kaltina dėl prastos šalies padėties. Tad tokios vyriausybės, kuriai pagalius į ratus bus pasirengę kaišioti visi, gyvavimas vargu ar bus ilgalaikis. Be to, A.Samaras turės priimti ir nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus dėl taupymo. Tiesa, „Naujosios demokratijos“ lyderis žada derėtis dėl nuolaidų, nors Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle jau pareiškė, kad principinės susitarimo dėl finansinės pagalbos mainais už taupymo politikos įgyvendinimą nuostatos yra nekeičiamos.

O prancūzai toliau suka į kairę

Svarbūs ir visą Europą dominantys parlamento rinkimai vyko ne tik Graikijoje, bet ir Prancūzijoje. Čia toliau skęsta buvusio prezidento Nicolas Sarkozy Sąjunga už liaudies judėjimą. Ši partija parlamente prarado arti šimto vietų, o socialistai, kurių atstovas Francois Hollande‘as laimėjo ir anksčiau vykusius prezidento rinkimus, įstatymų leidžiamojoje valdžioje turės absoliučią daugumą, leisiančią įgyvendinti savo politinę programą. Tai pirmas kartas per pastaruosius 30 metų, kai absoliuti dauguma atsidūrė socialistų rankose. Nusivylimą Sąjunga už liaudies judėjimą rodo ir faktas, kad dvi vietas parlamente užsitikrino ir radikali dešinioji Liaudies fronto partija.

Socialistų teigimu, siekis turėti subalansuotą biudžetą veikiausiai bus atidėtas bent iki 2017 m. Planuojama pasamdyti net 60 tūkst. mokytojų, padidinti pajamų mokestį, užkrausiantį daugiau naštos ant labiau pasiturinčių piliečių.

Politikos analitikas Christianas Fraseris tvirtina, kad prancūzų pasirinkimas yra aiškus protestas prieš taupymo politiką. Socialistai savo kampanijoje pabrėžė, kad sieks ne taupyti, o skatinti ekonomiką. F.Hollande‘as ir parlamente įsitvirtinę socialistai rengiasi mesti iššūkį ir Vokietijos politikai euro zonoje. Šią savaitę Prancūzijos prezidentas turėtų pristatyti 120 mlrd. vertės investicijų į euro zoną projektą, pavadintą „Susitarimu dėl augimo“.

Graikijos įsipareigojimai siekiant gauti tarptautinę finansinę pagalbą

• Sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių 15 tūkst. Iki 2015 m. šis skaičius turi pasiekti 150 tūkst.;

• 22 proc., iki beveik 600 eurų, sumažinti minimalią algą;

• Sumažinti pensijų fondą 300 mln. eurų;

• Šiemet sumažinti biudžeto išlaidas 3 mlrd. eurų;

• Liberalizuoti darbo santykius ir palengvinti darbuotojų samdymą bei atleidimą;

• Pagerinti mokesčių surinkimą;

• Iki 2015 m. įvykdyti 15 mlrd. eurų apimties privatizacijos programą;

• Konkurencijai atverti tam tikras sritis: sveikatos apsaugos, turizmo, nekilnojamojo turto verslo;

• Iki 2020 m. pasiekti, kad skola neviršytų 116 proc. BVP.