Paūmėjus nerimui dėl galimų Rusijos destruktyvių veiksmų prieš Lietuvą, ypač po to, kai buvo paskelbtos Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos ataskaitos, tūlas lietuvis jau pastebėjo netgi fizinio Rusijos prasiskverbimo į šalį ženklų.

Per Lietuvą riedėjo įtartini baltai dažyti sunkvežimiai. Žinoma, su rusiškais numeriais. Kaip tikina Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai, mašinos skirtos parduoti Afrikoje. O ten daugelis automobilių dažyta šviesiomis spalvomis.

Pasirodė Lietuvos keliuose balti sunkvežimiai – socialiniuose tinkluose kilo šurmulys. Rusijos žvalgai gali ir ataskaitėlę sukurpti: KAMAZ’ai pravažiavo – lietuviai sureagavo. Vadinasi, budrūs.

Štai ko paklausčiau: kiek sunkvežimių – nebūtinai baltos spalvos ir nebūtinai su rusiškais numeriais, tačiau pagal komandą iš Rusijos – gali išvažiuoti į Lietuvos kelius ir ką nors nuveikti priešo labui, pavyzdžiui, užtverti pravažiavimą, kad magistralėse kiltų chaosas. Sakote, tokie dalykai tinka tiktai lietuviško serialo scenarijui?

Juk tas nekonvencinis karas, dar vadinamas hibridiniu, kariaujamas būtent pasitelkus išmonę. Siekiama priešui pridaryti kuo daugiau netikėtų kiaulysčių.

Krašto apsaugos ministerija pernai išleido patarimų sąvadą „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Saugos ir savisaugos veiksmai prasideda nuo reakcijos į sutartinius signalus. Apie kryžiuočių antpuolius senovėje perspėdavo laužai, nūdienos lietuviams apie karą ar stichinę nelaimę turėtų pranešti radijas ir televizija. Tūlo piliečio atsakas į pavojų veikiausiai primintų pasitikrinimus, ar kokia nors žinia nėra balandžio pirmosios pokštas. Sirenų kauksmą jis gal palaikytų mokymu, į mobilųjį telefoną gautos žinutės nepastebėtų arba imtų svarstyti, ar tai ne brukalas. Paveikiausias dalykas – televizijos, radijo ir interneto pranešimai. Žinoma, jei sirenos imtų kaukti naktį, nemažai piliečiai pabustų, gal ir masines komunikacijos priemones įsijungtų.

Išgirdome pranešimą – kas toliau? Priklausomai nuo to, kas pasakyta, reikia arba likti namie, arba judėti nurodyta kryptimi. Pastaruoju atveju patariama nepamiršti daugybės reikalingų dalykų, įskaitant pinigus, kredito korteles, atsarginius automobilio raktus, degtukus, vietovės, į kurią vykstama, žemėlapius, signalines priemones (matyt, naujametinius fejerverkus). O jeigu atvykus į numatytą vietą ten jau siaučia okupantai ir viešoji tvarka pakrikusi? Nenusiminkite: „Išgyvens tie, kurie turės ką valgyti, ką gerti, ką mainyti į tai, ko trūksta (arba, pavyzdžiui, turės ką išmainyti į teisę pereiti pro saugomą sargybos postą). Jeigu einate į parduotuvę – pasikvieskite draugų. Taip galėsite parsinešti daugiau produktų, mažesnė tikimybė, kad grįžtantį jus apiplėš.“

Sakoma, kad generolai dažniausiai rengiasi praeities karui. Kadangi sprogmenys veikia taip pat kaip prieš šimtą, du šimtus ir daugiau metų, nesikeičia ir patarimai: „Kaip elgtis, patekus po nuolaužomis? Svarbiausia – neprarasti vilties. Kvėpuokite giliai, įvertinkite situaciją ir stenkitės bet kokia kaina išgyventi.“

Lietuvoje civiliai rengiami karui leidžiant knygeles, o, pavyzdžiui, Izraelyje – rengiant masinius reguliarius mokymus. Lietuvis gal ir be mokymo įvykdys instrukciją: „Jei pamatai, kad tavo kieme netikėtai iš kažkur atsirado, susibūrė ginkluotų ar uniformuotų vyrų, apie tai derėtų kuo greičiau pranešti.“ Su viena sąlyga – jei veiks mobilusis telefonas. Paskutinę kovo dieną nemažoje Turkijos dalyje nebuvo elektros, tad ir išsekusių baterijų turkai negalėjo papildyti. Ar mūsų valdžia pasirengusi gyvenimui be elektros?

Kaip sakoma, tai didelis klausimas, gal net valstybės paslaptis.