Jau po poros savaičių bus pradėta formuoti nauja Vyriausybė, kuri atsineš ir naują požiūrį į Lietuvos mokesčių sistemą. Šiuo metu politinių partijų diskusijose dominuoja du principai – mokesčių stabilumas ir didesnis apmokestinimo progresyvumas. Ar tikrai šie du principai gali užtikrinti ilgalaikį šalies ekonomikos klestėjimą ir gyventojų gerovę?

Mokesčių ir ekonominės politikos stabilumas bei nuoseklumas yra neabejotinai pageidautinas, nes sukuria prognozuojamą ir stabilesnę aplinką, kurioje vietos ir užsienio investuotojai gali lengviau kurti naujas darbo vietas, didinti efektyvumą ir darbo užmokestį. Tačiau kyla klausimas, ar tikslinga siekti dabartinės – neefektyvios, diskriminuojančios ir augimą slopinančios mokesčių sistemos stabilumo.
Ne kartą minėta problema – neadekvačiai didelis darbo jėgos apmokestinimas – diskusijose apie mokesčių sistemą lieka nuošalyje. Šiuo metu gaunančiajam 3200 Lt atlyginimą („ant popieriaus“) neapmokestinamasis pajamų dydis netaikomas, todėl jis sumoka 15 proc. pajamų mokestį, 6 proc. sveikatos draudimo mokestį ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį “Sodrai”. Dėl to dirbantysis (vadinkime jį vidurinės klasės atstovu) namo parsineša 2432 Lt. Tačiau darbdaviui tokia darbo vieta kainuoja daugiau – nuo bruto darbo užmokesčio jis papildomai dar moka 31 proc. “Sodrai”, todėl tokios darbo vietos kaina siekia 4198 Lt. Taigi 58 proc. viso darbo užmokesčio fondo atitenka dirbančiajam, o 42 proc. mokesčių ir socialinių įmokų pavidalu pasiima valstybė.
Taip, žodis „pasiima“ čia tinka labiausiai, nes Lietuvos socialinės apsaugos sistema beveik nesieja įmokų su išmokomis. Nesvarbu, kokia suma sumokama “Sodrai”, visi apdraustieji gauna tokią pačią sveikatos apsaugą ar teisę į socialinę pašalpą ateityje. Net maksimalus pensijos ar motinystės pašalpos dydis yra nustatytas gana mažas, tad net mokėdamas dideles valstybinio socialinio draudimo įmokas žmogus gali tikėtis tik artimos vidutinei išmokos. Tai rodo ir pats šios išmokos terminas „pašalpa“ – į ją žiūrima ne kaip į užtarnautą draudimo išmoką, o kaip į valstybės suteikiamą malonę (už kurią turbūt reikėtų padėkoti). Apskritai, siekiant socialinio draudimo sistemos efektyvumo, arba turi išnykti išmokų „lubos“, arba turi atsirasti įmokų „lubos“.
Daug ar mažai yra tie 42 proc., „nugnybami“ nuo darbo užmokesčio fondo? „Eurostato“ duomenimis, keliose Europos valstybėse ši dalis yra didesnė: Belgijoje valstybei atitenka 49,7 proc., o Prancūzijoje – 46,5 proc. darbo užmokesčio fondo. Tačiau pasaulyje yra pažangių valstybių, kurios darbo pajamas gerbia daug labiau. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ši mokesčių našta siekia tik 18 proc., JAV – 27,2 proc., Jungtinėje Karalystėje – 28,5 proc. Greta kitų mažiausiai darbo jėgą apmokestinančių valstybių šios šalys yra ir Pasaulio ekonomikos forumo labiausiai konkurencingų valstybių sąrašo pirmajame dešimtuke.
Ar tai atsitiktinumas, ar egzistuoja priežastinis ryšys? Paprasta ekonominė logika sako, kad apmokestinus kažkokią veiklą ji turėtų bent iš dalies pakeisti ir ekonominių agentų (dirbančiųjų, įmonių) elgseną. Būtent todėl egzistuoja akcizai, skatinantys vartoti mažiau aplinkai ar sveikatai kenksmingų produktų. Kaip elgseną keičia darbo apmokestinimas? Jis mažina paskatas stengtis, tobulėti ir daugiau dirbti.
Lietuvoje didelis darbo apmokestinimas turi ir kitą pasekmę – neoficialų darbo užmokestį ir mokesčių vengimą. Todėl tobulinant Lietuvos mokesčių sistemą būtina rasti būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą. Kadangi didžiausia problema yra ne gyventojų pajamų mokestis (GPM), o kvapą gniaužiančios įmokos “Sodrai”, mažinti reikėtų būtent jas. Tačiau, turint omenyje “Sodros” biudžeto deficitą, tuo pačiu metu reikėtų radikaliai sumažinti ir jos išlaidos. Realiausias ir efektyviausias būdas tai padaryti yra perkelti pagrindinę pensijos dalį į valstybės biudžetą. Ši pensija yra vienoda visiems turintiesiems reikalaujamą stažą ir nepriklauso nuo darbo užmokesčio, todėl ji turi būti traktuojama kaip valstybės garantija ir įsipareigojimas, o ne socialinio draudimo išmoka.
Ką Lietuvai galėtų reikšti didesnis pajamų apmokestinimo progresyvumas? Geriausiu atveju – nieko. Tokių, kurie uždirba daugiau nei 5500 Lt (prieš mokesčius), Lietuvoje šiuo metu yra 3,2 proc. visų dirbančiųjų, todėl net pritaikius labai didelį mokesčio tarifą apčiuopiamų pajamų biudžetui tai neduotų. Beje, užtektų, kad GPM tarifas šiems dirbantiesiems padidėtų iki 25 proc., ir tai jau būtų pats didžiausias darbo jėgos apmokestinimas ES (įvertinus ir įmokas “Sodrai”). Tokių, kurie uždirba nuo 3500 iki 5500 Lt prieš mokesčius, Lietuvoje yra 8,5 proc. visų dirbančiųjų, tačiau ar įmanoma kalbėti apie dar didesnį šios menkos ir santykinai skurdžios vidurinės klasės apmokestinimą?
Progresinių mokesčių apologetai dažnai pirštu beda į asmenis (neretai Seimo narius), per metus gaunančius kelis milijonus litų pajamų ir sumokančius tik kelis tūkstančius litų mokesčių. Tačiau šią problemą reikia spręsti panaikinant mokesčių spragas, leidžiančias dideles ne su darbo santykiais susijusias pajamas gaunantiems asmenims nemokėti mokesčių, o ne dar labiau prislegiant dirbančiuosius.
Didesnio apmokestinimo progresyvumo pažadas pateisinamas tik vienu atveju – kai kalbame apie vidutines ir mažesnes pajamas gaunančių asmenų ženklų mokesčių naštos mažėjimą, pavyzdžiui, padvigubinant neapmokestinamųjų pajamų dydį (dabar – 470 Lt). Ilgainiui tai sumažintų neoficialaus darbo užmokesčio mastą, mokesčių vengimą ir galėtų turėti teigiamos įtakos biudžeto pajamoms. Trumpuoju laikotarpiu prarastas biudžeto pajamas reikėtų kompensuoti kitais mokesčiais.
Toks vaidmuo turėtų tekti turto mokesčiams. Būtent šis mokestis, priešingai nei progresyvus darbo pajamų apmokestinimas, nemažintų paskatų dirbti ir kurti, tačiau labiausiai paveiktų didžiausią turtą turinčius gyventojus – ko, kaip suprantu, siekia siūlantieji progresinius mokesčius. Turto mokestis turi svarbų pranašumą progresinių pajamų mokesčių atžvilgiu: apmokestinamas ne vertės kūrimas, o mėgavimasis darbo vaisiais (hedonizmas). Taip pat šiuo mokesčiu apmokestinami ir tie gyventojai, kurie niekada nėra gavę oficialių pajamų, bet turi labai daug prabangaus turto. Mokesčių vengimą toleruojančioje šalyje svarbu ir tai, kad išvengti šio mokesčio sudėtinga: automobiliai ir nekilnojamasis turtas yra registruojami, jų vokelyje nepaslėpsi.
Taip, turto mokesčiai, kaip ir visi kiti, turi ir savo trūkumų. Vienas pagrindinių – daugkartinio apmokestinimo (gyventojas sumoka mokestį gavęs pajamas, tada dar pirkdamas turtą, o vėliau dar ir kasmet moka turto mokestį). Kad ir kaip keisis mokesčių sistema, norisi matyti vieną svarbų elementą – Lietuva turi būti mažos mokesčių naštos šalis. Bent jau tol, kol mokesčių lėšos bus naudojamos neskaidriai ir neefektyviai.

Kad ir kaip keisis mokesčių sistema, norisi matyti vieną svarbų elementą – Lietuva turi būti mažos mokesčių naštos šalis.