Užsinorėjote į kiną? Iškart krapštykite keliolika litų. Norisi į koncertą ar teatrą? Na, šįkart jau greičiausiai ir be keliasdešimties neišsiversite. Ir nelabai čia kam rūpi, kad atliekamų litų po mokesčių ir būtiniausių išlaidų vos keli teliko. Nėra litukų – nebus ir gražių vaizdų ar garsų. Atgaivos dvasiai nebus. Nes už viską reikia mokėti, ir jūs patys tai puikiai žinote.

Štai taip atrodo įdomumo dėlei, pripažinkime, šiek tiek hiperbolizuota, bet vis dėlto skaudžiai tikra kultūros ištroškusio šių dienų lietuvio padėtis. Tiesa, tokia ji – tik iš pirmo žvilgsnio, tik užmetus akį į populiariausių kino filmų ir teatrų spektaklių afišas. Šalia to, kas blizga paviršiuje, visada yra kažkas giliau, kažkas visa tai palaikančio, kažkas tikro, tikrai gražaus ir dažnai nebrangaus. Ir net mitus griaunančio – jais apsistatėm kaip tvirčiausiomis barikadomis, tarsi bandydami sau įrodyti: sunkmetis pas mus, nėra čia ko tos kultūros norėti, pirmiausia pavalgyt reikia, dar išgerti.

Taip, taip, išgerti: statistiką panagrinėjus nesunku apskaičiuoti, kad alkoholiui ir tabakui daugmaž dešimt kartų daugiau nei teatrams, kinui, muziejams, parodoms ar koncertinių organizacijų paslaugoms išleidžiame.

Kad ir kaip su tais sunkmečiais būtų, kultūros ir pramogų vis tiek visiems norisi. Gyvenimas nėra tik juodas ir baltas, ir Lietuva toli gražu ne tik tokia. Didžiuosius internetinės prekybos bilietais tinklalapius panagrinėjus atrodo, kad visi renginiai iš esmės tik didžiuosiuose miestuose tevyksta, tolėliau nuo jų nebent koks triukšmingas festivalis dviem trims dienoms įsitaiso. Bet šių kaina – toli gražu ne kiekvienam kaimo vietovės gyventojui įkandama.

Namų ūkių biudžetų tyrimų duomenys rodo, kad 2008 m. didžiųjų miestų gyventojai kultūros ir poilsio reikmėms per mėnesį išleido vidutiniškai po 51,6 Lt, tuo tarpu kaimiškųjų vietovių gyventojai tam galėjo skirti 23 Lt. Tikriausiai nereikia dar kartą detaliai pasakoti apie tai, kuria linkme keitėsi gyventojų pajamų srautai per pastaruosius porą krizės ženklu pažymėtų metų. O kainos tuo pat metu kito beveik vien tik priešinga kryptimi – kilo aukštyn. Todėl, nors ir nėra naujesnės statistikos, galima kalbėti apie tai, kad dalis Lietuvos gyventojų šiandien negali sau leisti nė karto per mėnesį nukeliauti į kokį nors koncertą, teatro spektaklį ar kitokį renginį. “Swedbank” asmeninių finansų instituto skaičiavimais, vidutinė bilieto kaina šiandien siekia apie 22 Lt.

Tačiau klausimų tai kelia dar daugiau. Pavyzdžiui, apie tai, ar negalime sau leisti kultūros, ar… nenorime?

Kaimo ir miesto gyventojų pajamų skirtumas Lietuvoje akivaizdus, tad natūralu, kad pirmieji kultūrai, kaip ir kitoms vartojimo sritims, išleidžia mažiau. Vis dėlto įdomu pastebėti tai, kad 2005–2008 m. laikotarpiu išlaidos poilsiui ir kultūrai didžiuosiuose miestuose išaugo 29 proc., o štai kaime jos padidėjo net 74 proc. Šiuo laikotarpiu gerokai plėtėsi kultūrinių renginių rinka ir pasiūla, didėjo pasirinkimo galimybės: kūrėsi naujos kultūros įstaigos, daugybę koncertų Lietuvoje rengė ne tik vietiniai atlikėjai, bet ir užsienio žvaigždės, tad nenuostabu, kad tų galimybių gundomi ir leidome pramogoms daugiau. Išties, pajamos didėjo, svarbiausius poreikius patenkinti darėsi vis lengviau, tad kodėl neatgaivinti ir savo dvasios? Tačiau vos tik atėjo sunkmetis, iškart smuko renginių lankomumas, o kaltę dėl sumažėjusių galimybių ėmėme versti pinigams. Nė nepagalvodami, kad kultūrai kur kas labiau nei pinigų reikia noro ir motyvacijos.

Geras laiko praleidimas, atgaiva dvasiai ir mintims kainodaros neturi. Ji egzistuoja nebent turint konkretų tikslą, pavyzdžiui, ne norint geros muzikos pasiklausyti, o trokštant ant lietuviškos scenos pamatyti populiarų užsienio atlikėją. Tačiau ne mažiau pasitenkinimo juk gali suteikti ir nemokamas mėgėjiškas koncertas ar spektaklis.