Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

Pone Premjere, pradėjome paskutinę šių metų darbo savaitę. Kaip Jūs įvertintumėte 2011-uosius – kokie jie buvo Lietuvai, kokius svarbiausius įvykius Jūs išskirtumėte?

Metai tikrai buvo įvairūs. Pirmoji metų pusė, netgi trys ketvirčiai metų pasižymėjo galimybe labiau optimistiškai vertinti visą situaciją, turiu omenyje, visų pirma, ekonomikos reikalus. Pirmasis metų pusmetis labai aiškiai parodė, kad su pirmąja krizės banga mums pavyko susitvarkyti pakankamai neblogai. Lietuva demonstravo, ir šiais metais matyt taip ir užbaigsime – su vienu iš aukščiausių ekonomikos augimu visoje ES, ir tai yra akivaizdus įrodymas, kad mūsų finansų ir ekonomikos politika, kurią įgyvendinome 2009-2010 metais, buvo pagrįsta ir racionali, o metus baigiame jau žiūrėdami į 2012 metus su šiokiu tokiu nerimu, kuris gimsta visų pirma iš to, kaip turėtume vertinti euro zonos raidą, situaciją pasaulio, tarptautinėse finansų rinkose. Bet galime pasakyti, kad priėmę biudžetą su vėlgi ta pačia nuostata neišlaidauti, su mažesniu nei 3 proc. deficitu, mes esame neblogai pasiruošę ir galimiems išbandymams 2012 metais. Jeigu pažiūrėtume šiek tiek plačiau į situaciją, kas vyko per šiuos metus, ką būtų galima įvardyti kaip ženkliausius įvykius, kurie labiausiai paveikė ne tik mus, bet ir visą pasaulį, tai būtų galima įvardyti trejetą tokių svarbiausių įvykių už Lietuvos ribų. Aš pradėčiau nuo taip vadinamo Arabų pavasario, antruoju paminėčiau besitęsiančią ir sunkiai prognozuojamą euro zonos, o kartu ir visos ES krizę, na, ir trečiasis ženklus įvykis – tai paskutinių kelių savaičių įvykis – Rusijos prabudimas. Jeigu grįžtume prie Lietuvos reikalų, Lietuvos viduje paminėčiau keletą įvykių, tendencijų, kurios buvo ryškiausios, tai, visų pirma, ką jau minėjau, sparčiausias ekonomikos augimas visoje ES, pirmąją krizės bangą įveikėme pakankamai išmintingai, antras – tinkamai pasirengta galimai antrai krizės bangai, trečia situacija, kurią tikrai reikia paminėti – tai suvaldyta „Snoro“ banko krizė, na, ir ketvirtas įvykis – tai esminiai lūžiai energetikoje, strateginis investuotojas VAE statybose, trečio energetikos paketo įgyvendinimas dujų sektoriuje, kitaip sakant, dujų sektoriaus pertvarka pagal europinį standartą, ir LNG terminalo statybos reikalų ryškus pasistūmėjimas į priekį. Tai tie svarbiausi įvykiai, kuriuos verta prisiminti, prisimenant 2011 metus. Iš bendresnių tendencijų aš galbūt įvardyčiau kelis dalykus: pirmas dalykas, koalicija atlaikė ir šiuos, pakankamai sudėtingus metus, jau treji metai veiklos, koalicijai išliekant stabiliai, gebančiai priimti sudėtingus ir svarbius sprendimus; antras dalykas, kurį verta prisiminti – ankstyvą pavasarį vykę savivaldos rinkimai, kurie parodė, kad opozicija, nepaisant tikrai gilios ekonominės finansinės krizės, neįgijo lemiamo politinio pranašumo, na, ir trečias reiškinys, kuris įgijo ryškius požymius kaip tik šiais trečiaisiais koalicijos valdymo metais, tai toliau besitęsiantis esminis apsivalymas. Apsivalo bankų sektorius, apsivalo partijų finansavimas, energetikos reikaluose matome labai daug apsivalymo, šešėlinėje ekonomikoje, prisimenant Gariūnus ir kasos aparatus turguose, visur eina ta pati apsivalymo banga.

Pone Kubiliau, Jūsų vadovaujamai Vyriausybei kaip tik sukako treji metai, lieka vieneri metai įgaliojimų, nes po Seimo rinkimų su nauju Seimu nutrūksta ir Vyriausybės įgaliojimai. Kokie yra prioritetai likusiems metams ir ką Jūs išskirtumėt per šiuos trejus metus?

Likusiems metams prioritetai, be abejo, kyla iš tų darbų, kuriuos įgyvendinome visus trejus metus. Pirmasis – atlaikyti potencialiai galimą Europos, euro zonos ekonomikų sulėtėjimą, galimas sumaištis, kylančias tarptautinėse finansų rinkose. Tos grėsmės visiškai nepriklauso nuo mūsų, jos kyla iš tikrai pakankamai gilių euro zonos problemų. Finansinės sistemos stabilumo garantavimas lieka vienu iš svarbiausių prioritetų esant tokiai neramiai situacijai. Šis prioritetas lieka ypač svarbus, matant, kad paskutiniai metai – rinkiminiai metai, iš mūsų pačių patirties žinome, kad rinkimų metais ir parlamente, partijų diskusijose kartais atsiranda pagundų pradėti priiminėti kokius nors labiau populistinius sprendimus, tam užkirsti kelią mes matome kaip vieną svarbiausių savo prioritetų. Tai yra finansų sistemos tvara, gebėjimas gyventi pagal išgales, nepalikimas savo gyvenimo sukeltų skolų vaikams ir anūkams – tai yra labai paprastos ekonominės tiesos, kurias mes turime įgyvendinti kitais metais. Kiti metai taip pat bus ypač svarbūs įgyvendinant svarbiausius strateginius energetikos projektus, turime užbaigti derybas dėl VAE, suskystintų dujų terminale turime pasistūmėti jau link realių darbų, prieš tai baigę visus derybinius darbus tiek perkant reikalingą technologiją, tiek ir užsakant ir perkant dujų tiekimus. Lygiai taip pat labai svarbu, kad liktų žymiai mažiau erdvės neskaidrumui, šešėlinei veiklai tiek ekonomikoje, tiek viešojoje erdvėje, turiu omenyje, pirma, partijų veiklą, ir priimti sprendimai radikaliai keičiantys partijų finansavimo tvarką, mano įsitikinimu, tikrai kitais metais duos ypač svarbius rezultatus. Būtų gerai, kad panašiu keliu sektų ir kiti viešosios erdvės dalyviai, turiu omenyje tą pačią žiniasklaidą, kur irgi skaidrumo niekad nebus per daug. Tai tie svarbiausi dalykai ateinančiais metais turbūt užims daugiausia vietos mūsų darbotvarkėje. Šalia to, manyčiau, kad labai svarbu būtų ir rinkimų kampanijos metu paskatinti politines partijas, politinius lyderius kalbėtis ne tik apie šių dienų reikalus, šių dienų rūpesčius, bet kalbėti ir apie mūsų bendrą ambiciją – ilgalaikę strategiją, kokią Lietuvą mes norime kurti patys savo rankomis, ko išmokome per 20 Nepriklausomybės metų, ką iš tų pamokų galime tinkamai panaudoti žiūrėdami į sekančius 20 metų, ir būti savo ateities šeimininkais, turėdami ir ambicijos, ir jėgos, ir sugebėjimo tokią Lietuvos ateitį patys kurti.

Pone Ministre Pirmininke, biudžeto priėmimas ir naujų mokesčių įvedimas – mažiausiai du aspektai skiriami: vienas, tai tarsi Seimas persiėmė atsakomybę ir sprendimus, pats įdiegė priešingus, nei siūlė Vyriausybė, o kitas aspektas išskiriamas, kad įvestas nekilnojamojo turto virš 1 mln. litų ir žemės mokestis, kurį reguliuos savivaldybės, gali atverti landų korupcijai ir būti sunkiai įgyvendinamas dėl Registrų centro turto vertinimų, dėl savivaldybių sprendimų, kiek kas turi mokėti. Kaip Jūs vertintumėte šiuos du aspektus?

Nekilnojamojo turto mokestis net Vyriausybės programoje yra įrašytas, todėl čia kažko ypač naujo tikrai nėra. Antras dalykas, tikrai nesutinku su kokiais nors vertinimais, kad štai netikėtai užgriuvo antroji naktinė mokesčių reforma, nes išties yra įvestas tik vienas naujas mokestis – tai prabangaus nekilnojamo turto mokestis. Visiškai nesutinku su kritika, kuri išsakoma, kad Seimas, lyg ir nepritardamas Vyriausybei, ėmėsi kažkokių savarankiškų iniciatyvų. Aš manau, kad yra gerai, kai diskusijos dėl vienokių ar kitokių labai svarbių finansinių dalykų vyksta ir Seime. Esame parlamentinės demokratijos valstybė ir labai dažnai kaip tik galime jausti nemažą esminių diskusijų deficitą tame pačiame parlamente. Jeigu palyginsime mūsų Seimą su JAV Kongresu, pamatysime, kad pas mus tokių diskusijų yra vis dar ženkliai mažiau negu tame pačiame JAV Kongrese.  Ir paskutinis dalykas, tai šioje vietoje norėčiau dar kartą pastebėti, kad mes esame ta valstybė Europos Sąjungoje, kurioje per mokesčius yra perskirstoma mažiausia BVP dalis lyginant su visomis kitomis ES valstybėmis.  Ir dėl to diskusija, kokią valstybę mes norime sukurti – ar labiau skandinavišką, kur ir perskirstymas yra didesnis, ir viešųjų paslaugų yra daugiau, ar labiau anglosaksišką, kur perskirstymas yra mažesnis ir viešųjų paslaugų yra mažiau. Šią diskusiją taip pat turėtume matyti kaip labai svarbią diskusiją ir joje turėtume rasti racionalų susitarimą. Šiuo metu Lietuvoje tokio susitarimo yra stokojama, nes didelė dalis Lietuvos piliečių norėtų, kad viešųjų paslaugų būtų kaip Skandinavijoje, t. y. labai daug, kad valstybė rūpintųsi mokyklomis, socialine rūpyba ir ligoninėmis, saugumu gatvėse ir daugybe viešųjų paslaugų, o tuo metu gyventojai už tokias paslaugas norėtų mokėti taip, kaip yra mokama Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ar kitose anglosaksų šalyse ar tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, t. y., kad per valstybės biudžetą tokioms paslaugoms būtų skiriama kaip galima mažesnė dalis. Tai tas neatitikimas tarp viešųjų paslaugų ir perskirstymo per mokesčius Lietuvoje vis dar nėra išnykęs. Ir šitai diskusijai turime skirti daugiau dėmesio.

Noriu Jūsų paprašyti pakomentuoti vieną svarbiausių ar svarbių užsienio politikos aspektų, t. y. santykius su mūsų ilgaamže partnere Lenkija. Jūs kartu su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku lyg ir bandėte normalizuoti santykius sudarydami darbo grupę dėl švietimo, tačiau tie santykiai nesusitvarkė? Ar mums pavyks rasti bendrą kalbą su Lenkija, ir ko reikia, kad tai būtų padaryta? Pono Tusko Vyriausybė pradeda naują kadenciją ir dar bus ketverius metus.

Turiu pasakyti, kad mes esame visada pasiruošę ieškoti pačių įvairiausių galimybių stiprinti, gerinti santykius tarp mūsų dviejų valstybių, mūsų dviejų tautų, turinčių labai turtingą bendro buvimo šalia istoriją. Ne visada santykiai tarp dviejų kaimynių priklauso tik nuo vieno dalyvio, ir šioje vietoje aš esu įsitikinęs, kad ateitis tikrai priklauso geresniems santykiams. Aš tikiu, kad ir Lenkija suras savyje pakankamai išminties santykius su kaimynais grįsti racionalumu, tarpusavio pagarba, konkrečių problemų sprendimų paieška. Aš tikiu, kad ir Lietuvoje mes suvoksime dar geriau, kiek svarbu mums yra tie patys geri santykiai su kaimynais, su tomis etninėmis grupėmis, kurios čia, Lietuvoje, šimtus metų ar per paskutinį laikotarpį yra įsikūrę. Tai mes esame turtingi kultūros įvairove, kurią istorija mums sukūrė ir padovanojo. Mes tuo turėtume džiaugtis ir tuo turėtume rūpintis. Šiuo atžvilgiu aš tikrai manau, kad santykiai šiame regione tarp kaimynų turi tikrai labai gerą perspektyvą, galbūt kartais reikia peržengti per šios dienos vienokius ar kitokius nesusikalbėjimus ir nesusipratimus ir daugiau investuoti į ilgalaikę perspektyvą, ilgalaikę  ateitį, patiems pasistengti, kad ta ilgalaikė perspektyva ir ilgalaikė ateitis greičiau būtų kuriama.

Koks būtų Jūsų palinkėjimas Lietuvos piliečiams kitiems metams?

Palinkėčiau likti tokiems pat tvirtiems, nenusimenantiems bet kokių išbandymų akimirkoje ir tikintiems, kad iš visų išbandymų mes galime išeiti tik dar stipresniir savo stiprumą kurti matant ilgalaikę Lietuvos perspektyvą.