BFL

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Pone Premjere, vakar paviešinta, jog Jūs esate gavęs Rusijos dujų bendrovės „Gazprom“ kvietimą susitikti. Kiek Jums pačiam buvo netikėtas šitas kvietimas?

Turiu pasakyti, kad mes visada esame atviri pokalbiams. Iš tikrųjų „Gazpromas“ yra svarbi kompanija, todėl būtų keista, jeigu jiems prašantis susitikimo mes tokio susitikimo nesiektumėme ir neorganizuotumėme. Susitinku ir su daugeliu kitų kompanijų: ir su „E.ON“ kompanijos atstovais, ir su, štai, paskutinę savaitę, „Lotos“ kompanijos atstovais, su tokiomis kompanijomis kaip „Hitachi“. Tai būtų keista, jeigu nesusitiktumėme su „Gazprom“ kompanija. Mes siūlėme tuos susitikimus daryti intensyvesnius praėjusiais metais, ir iš tikrųjų tartis dėl kainų politikos ir dėl dujų sektoriaus pertvarkos, dalyvaujant ir Europos Komisijos atstovams. Noriu pastebėti, kad tokie susitikimai su „E.ON“ kompanija, kuri taip pat yra Lietuvos dujų akcininkė, jie vyksta nuolat ir yra tikrai konstruktyvūs ir rezultatyvūs. Tai šiuo atžvilgiu gerai, kad “Gazprom” taip pat keičia savo požiūrį. Ir aš tikiu, kad tikrai konstruktyviai galėsime aptarti daugelį svarbių klausimų.

Kodėl tas požiūris keičiasi būtent dabar? Neturite versijų?

Man sunku pasakyti. Iš tikrųjų situacija dujų rinkose tiek pasaulyje, tiek ir Europoje pakankamai sparčiai keičiasi. Tenka pastebėti, kad nemažai labai stambių kompanijų arba valstybių, nesutikdamos su „Gazpromo“ dujų kainų politika, yra padavę „Gazpromą“ į tarptautinį arbitražą. Tą yra padarę ir vokiečių kompanijos „E.ON“ ir „RWE“. Tą yra padarę, berods, ir Lenkijos kompanijos. Prieš tai jau tokius arbitražus yra laimėję Italijos kompanijos. Prieš keletą savaičių „Gazpromas“ yra paskelbęs apie pakankamai ženklią kainų peržiūrą ir nuolaidas pakankamai dideliam kiekiui vartotojų ir kompanijų Europoje. Na, išskyrus tas pačias kompanijas, kurios yra padavusios į arbitražą. Tai galima daryti irgi įvairių prielaidų ir išvadų, kaip „Gazpromas“ mato savo tolesnę kainų politiką. Bet susitiksime, aptarsime, ir manau, kad tikrai konstruktyvumas ir racionalumas yra vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant bet kokius, kad ir sudėtingus, klausimus.

Premjere, kaip Jūs vertinate opozicijos kaltinimus ir spaudimą Seimo Pirmininkei dėl „Snoro“?

Aš galėčiau labai paprastai, žmogiškai pasakyti, kad iš tikrųjų man kai kurie dalykai tiesiog kelia pasipiktinimą, nes visiškai nepagrįstas, drįsčiau pasakyti, negarbingas ir vietomis net ir, mano įsitikinimu, nepadorus I. Degutienės puolimas. Kai, sakykime, opozicijos lyderis V. Mazuronis reikalauja, kad I. Degutienė atneštų ir jam pateiktų 36-rių metų savarankiškai gyvenančio sūnaus verslo dokumentus. Trūksta žodžių, kaip galėčiau vertinti tokį elgesį. Aš tikrai tikiu tuo, ką ir pati I. Degutienė pasakė, kad tikrai nesijaučia kaip nors nusikaltusi ir sūnus vakar labai tiksliai išaiškinęs visas aplinkybes. Tikiu ir banko bankroto administratoriumi. Galų gale, aš manau, kad Prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakys į visus klausimus. Bet mane labiausiai neramina tai, kad mes matome labai daug požymių, kad opozicija, opozicijos atstovai labai įnirtingai dirba ne viešajam interesui, ne mokesčių mokėtojų labui, o dirba arba A. Baranausko grupuotės naudai, arba tų stambiųjų kreditorių, kurių reikalavimai nėra patenkinti 2 mlrd. litų sumai, kuri viršija draudimo sumas, ir dirba jų naudai siekdami, kad (iš tikrųjų to neslepia ir patys kreditoriai) jų nepadengtus kreditus turėtų padengti mokesčių mokėtojai. Tai yra ir Jūs, ir paprasti mokytojai, ir gydytojai, kurie moka mokesčius į biudžetą. Tą labai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad vakar opozicijos keliasdešimt atstovų kartu su advokatais, kurie gina tuos pačius stambiuosius kreditorius, pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kurio esminė nuostata yra siūlymas pripažinti negaliojančiu nustatytą vadinamąją kreditorių eilę. Ta eilė yra nustatyta Bankų įstatyme, kuris buvo priimtas dar socialdemokratų valdymo metu, o dabar jie – visi keturiasdešimt – pasirašo tokį kreipimąsi. Ir noriu pasakyti, kad būtent pakeitus kreditorių eilę, t.y., iš antros eilės išmetus, kaip siūloma, Indėlių draudimo fondą, t.y., smulkiuosius indėlius, bus pasiektas rezultatas, kad stambiųjų kreditorių, net ne Lietuvos rezidentų, kai kurių, susijusių su Antonovu ar Baranausku, kredito reikalavimai bus perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių. Ir tokį reikalavimą atstovauti Konstituciniame Teisme yra pasiruošę Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys, kartu su jau žinomais teisininkais: Dovile Burgiene, Anatolijumi Novikovu ir kitais, kurie yra pasamdyti tų pačių stambiųjų kreditorių, kurie gauna už tai gerus, matyt, pinigus. Na, ir štai, opozicija, parlamentarai įsijungė į tą pačią gretą, nežinia, už kokius atlyginimus. Ir ruošiasi daryti viską, kad mokesčių mokėtojai prisiimtų ant savo pečių naštą – sumokėti dar porą milijardų tiems kreditoriams, kurių reikalavimų negalima patenkinti, jeigu nebus tam pakankamai „Snoro“ banke turto, kuris bankroto procedūros metu turėtų būti išparduotas.

Premjere, vakar Vyriausybė taip pat pritarė ir Nelegalaus darbo įstatymui. Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų darbą. Taip pat buvo prieš šio įstatymo svarstymą kalbama, kad bus nutrauktos įvairios pašalpos žmonėms, kurie bus pagaunami dirbantys nelegaliai. Aišku, ir baudos tos pačios išlieka. Kiek šis įstatymas padės stabdyti nelegalų darbą ir kokie jo mastai šalyje?

Nelegalus darbas yra viena iš šešėlinės ekonomikos sričių. Ir su šešėliu mes turime kovoti visur. Mes tą ir darome. Ar tai būtų kontrabanda, ar tai būtų nelegali prekyba turguose, ar tai būtų atlyginimai vokeliuose, ar, galų gale, nelegalus darbas. Aš tikiu, kad Seimas, ilgai neatidėliodamas, priims minėtą įstatymą. Ir atitinkamos tarnybos turės papildomų instrumentų iš tikrųjų kovoti už tai, kad verslas Lietuvoje veiktų sąžiningai, nekonkuruotų nesąžiningomis priemonėmis vienas su kitu ir nežlugdytų vieni kitų, kad sąžiningai visi mokėtų priklausančius mokesčius, iš kurių yra išlaikomos mokyklos, ligoninės, mokamos pensijos.

Premjere, ta padėtis darbo rinkoje – ji pakankamai sudėtinga. Pasigirsta viešumoje teiginių, tvirtinimų, kad belikę vos 300 tūkst. nevalstybinio sektoriaus žmonių. Kiek, jūsų požiūriu, dramatiška padėtis rinkoje?

Duomenys iš tikrųjų yra žinomi, kad bedarbystė lieka pakankamai didelė, didesnė nei 10 proc., tai 11-12 proc. Jinai pamažu mažėja, bet tikrai lėtai. Bedarbystės priežastis yra ta 2008-2010 metų pasaulinė krizė, kuri paveikė ir Lietuvos ekonomiką. Na, galima pasidžiaugti, kad verslas tikrai pakankamai neblogai atlaikė visą krizę ir atsigauna. Matėme praėjusiais metais pakankamai spartų ir eksporto, ir vidaus vartojimo augimą. Ir galime tikėtis, kad, nors ir šiek tiek lėčiau, bet ekonomika augs, ir tai reiškia, kad bus kuriamos naujos darbo vietos. Na, aš ir tikėčiausi, kad kaip tik tokiu keliu einant ir toliau, nuosekliai įgyvendinant ir tvarkingą finansų politiką, ir skatinant verslą plėtotis ir vystytis ar žemės ūkyje, ar statybose ar moderniųjų technologijų srityse, mes ir įveiksim tą tikrai labai skaudžią problemą, su kuria susiduria daugelis Lietuvos gyventojų.

Ir pabaigai, Premjere, rytoj – Pasaulinė tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ir komentuojamas plačiai čia, Lietuvoje, ir kritikos yra: aštuonių Lietuvos socialdemokratų pasirašytas prisijungimas prie Europinės deklaracijos, daugiau kairiųjų politikų Vanzė deklaracijos, kurios esmė ir esminė mintis – kad negalima lyginti nacizmo ir sovietinių nusikaltimų. Kaip jūs vertinate šią deklaraciją ir mūsų politikų prisijungimą prie jos?

Pirmas dalykas, iš tikrųjų gerai, kad priminėte, rytoj – tikrai skaudi diena, Tarptautinė Holokausto atminties diena. Reikia prisiminti, kad, berods, 2005 metais ją įvedė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ir ji skirta nacių nusikaltimų aukų prisiminimui, berods, kad kaip tik 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla. Ta proga iš tikrųjų tenka prisiminti, kad nacistinių nusikaltimų, Holokausto tikrai mes nelyginame su kokias nors kitais nusikaltimais. Nacistiniai nusikaltimai, Holokaustas yra unikalus nusikaltimas, siaubingas nusikaltimas. Deja, tenka ta proga prisiminti ir tai, kad Lietuvoje nebuvo išvengta to, kad ir kai kurie lietuviai susitepė krauju. Lygiai taip pat turime pasakyti, kad ir sovietiniai, stalinizmo nusikaltimai savo brutalumu, savo nežmogiškumu yra tai, ko niekas negali užmiršti. Taigi kiekvienas nusikaltimas yra unikalus, o patirtas skausmas yra neišmatuojamas. Prisimindami sausio 27 dieną, Tarptautinę Holokausto atminties dieną, galime prisiminti ir tą faktą, kad pirmasis nacių teismas Europoje buvo surengtas Lietuvoje 1934 metais, garsusis Neumanno-Sasso procesas. Šiuo požiūriu iš tikrųjų sausio 27-oji yra diena, kai būtina stabtelėti ir prisiminti tai, kas tragiško vyko XX amžiuje.

Bet Premjere, dėl tos minties lyginimo – nacizmo ir sovietų nusikaltimų. Iš principo, ar galima negretinti tų dalykų, kurie savo brutalumu buvo labai panašūs?

Matote, juos sugretina pati istorija. Jie vyko XX amžiaus viduryje. Stalinizmo nusikaltimai galbūt prasidėjo net ir šiek tiek anksčiau, dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, prisiminkime ir Holodomorą, ir visus persekiojimus, ir „gulagus“, ir visus teismus. Šiuo požiūriu, iš tikrųjų, istorijos laikmetis juos sugretina. Juos sugretina taip pat ir tai, ką žymus britų istorikas Timothy Snyderis savo neseniai išleistoje knygoje yra pavadinęs „kraujo žemės“ ar „kruvinos žemės“. Tai yra ta teritorija, kuri apima Lietuvą, Lenkiją, didelę dalį Baltarusijos, Ukrainos, kur dėl vieno ir kito tirono brutalių nusikaltimų, kaip skaičiuoja Timothy Snyderis, XX a. vid. laikotarpyje buvo sunaikinta  daugiau nei 14 mln. gyventojų, tarp jų – labai daug žydų, bet taip pat nemažai ir kitų tautybių žmonių.