Į “Veido” klausimus atsako politologas Kęstutis Girnius

VEIDAS: Kaip manote, kokią įtaką pastarųjų mėnesių įtampai tarp Prezidentūros ir kitų valdžios šakų turi tiek konstitucinis nepartinio prezidento reikalavimas, tiek jo tiesiogiai per visuotinius rinkimus gaunamas tautos mandatas?
K.G.: Manau, jog konstitucinis reikalavimas, kad prezidentas būtų politiškai neutralus ir nepartinis, yra kvailas. Jis tiktų vienu atveju – jeigu prezidentas būtų vien reprezentacinė asmenybė, kaip koks karalius ar karalienė. Bet Lietuvoje jis toks nėra.
Žvelgdami į buvusius prezidentus matome, kad A.Brazauskas turėjo politinį užnugarį – savaime aišku, jis buvo LDDP vadas. V.Adamkus, pajutęs, kad tokio užnugario neturi, bandė jį susikurti, 2000-aisiais burdamas Naujosios politikos koaliciją. Tačiau ta „Adamkaus partija“ nenusisekė.
Konstitucinis prezidento politinio neutralumo reikalavimas ydingas, nes ši iliuzija atveria kelią į Prezidentūrą tokiems asmenims kaip V.Adamkus, kuris iki išrinkimo negyveno Lietuvoje, arba D.Grybauskaitė, kuri faktiškai irgi ilgą laiką negyveno Lietuvoje ir buvo technokratė. Dėl to V.Adamkus neturėjo ryšio su visuomene, manau, kad ir dabartinei prezidentei šitai ne itin sekasi. Tokie asmenys faktiškai yra visiškai izoliuoti. Esant prezidentu labai sunku normaliai bendrauti su žmonėmis. Žinoma, vieną kitą artimesnį bičiulį turi, tačiau neturi platesnio rato žmonių, kurių nuomonės galėtum klausti ir jie galėtų tą nuomonę visiškai atvirai išsakyti.
Manau, su ta problema susiduria ir D.Grybauskaitė, kuri palyginti ilgą laiką dirbo ambasadoje Amerikoje, dirbo Briuselyje, Europos Komisijoje. O kai Lietuvoje dirbo finansų ministre, tai užsiėmė techniniu biurokratiniu darbu. Neįsivaizduoju, kiek yra žmonių, kurie galėtų ateiti pas ją laisvai pasišnekėti. Štai koks Andrius Kubilius turi mažiausiai tris dešimtis žmonių, su kuriais gali visiškai nuoširdžiai kalbėtis: jis gali klausti, ką jie mano apie jo veiklą, o jie gali atvirai sakyti maną, kokias jis daro kvailystes. Ir kurių nuomonė atstovauja ne tik jų asmeninei, bet ir platesnių visuomenės sluoksnių nuomonei. Manau, D.Grybauskaitė tokio bendravimo rato neturi, V.Adamkus irgi neturėjo.
VEIDAS: Dėl to net kelios didžiausios politinės krizės Lietuvoje buvo išprovokuotos prezidentų – R.Pakso užsispyrimo ir dabar D.Grybauskaitės, sukėlusios rimtą Vyriausybės krizę. Tai kokios išeitys?
K.G.: Pastaroji krizė nėra labai didelė ir jau baigia užsimiršti. Gal ji netgi išeis į naudą, ir D.Grybauskaitė pasimokiusi ateityje bus atsargesnė.
Atminkime, kad ir V.Adamkus tik per plauką nesukėlė krizės, bandydamas nuversti premjerą Gediminą Vagnorių. Jei šis nebūtų norėjęs pasitraukti, viskas galėjo pasibaigti taip, kad V.Adamkus būtų likęs politine prasme pusnuogis: metė iššūkį ir gavo į kailį. Iš pradžių taip atrodė. Tik vėliau, Vytautui Landsbergiui nutarus, kad negalima konfrontuoti su prezidentu, G.Vagnorius atsistatydino.
Prezidentūroje įsivaizduota, kad išmetus G.Vagnorių ateis klusnus jaunas berniukas R.Paksas. Manė, kad jį valdys, bet klydo.
Tai puikus pavyzdys, kaip politinę krizę sukelia prezidentas, kuris, neturėdamas politinio užnugario, mėgina ką nors daryti. Mano galva, prezidentas, kuris atsako už užsienio politiką, už teisingumo įtvirtinimą, turi teisę vetuoti įstatymus, privalo turėti politinį užnugarį. Atminkime, kad reikalavimas turėti nepartinį prezidentą Konstitucijoje atsirado tik todėl, kad norėta nustumti į šoną V.Landsbergį. Išėjo nei šis, nei tas – nei stiprus „prancūziškas“ prezidentas, nei Latvijos ir Estijos modelis, kai prezidentai renkami parlamente.
VEIDAS: Du dešimtmečiai parodė, kad Latvijoje ir Estijoje prezidentai nė kiek ne prastesni už visuotinai renkamus mūsiškius.
K.G.: Jų prezidentai netgi geresni! Latviai turėjo Vairą Vykę-Freibergą, kuri buvo labai gera, estai turėjo Lennartą Merį, dabar turi Toomą H.Ilvesą. Kiti gal buvo silpnesni. Taip ir išeina: Estijoje – du geri prezidentai, Latvijoje – vienas, Lietuva neturėjo nė vieno. Prezidentas turi pajėgti atstovauti šaliai užsienyje, o A.Brazauskas galėjo tai daryti tik Rytuose ir tik pirtyje.