Tai, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesutinka būti tik Lietuvos valstybės notare, yra naujos Vyriausybės formavimo konstitucinės kultūros reiškinys, kuris nepatinka dalį valdžios prarandančioms politinėms partijoms ir yra apynasris kriminaliniams politikams, dirbantiems ne valstybės labui, o savo asmeninių interesų tenkinimui.

Tenka pripažinti, kad Prezidentės Dalios Grybauskaitės indėlis į Lietuvos valstybės konstitucinės kultūros turinio formavimą yra itin platus. Prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus laikais Vyriausybės formavimas vykdavo kone notariniu būdu. Daugiausiai mandatų parlamento rinkimuose gavusios politinės partijos pateikdavo savo premjero, o šis – savo Vyriausybės sudėtį, kuriai prezidentai šiek tiek pasiderėję pritardavo. Buvo laikomasi principo, kad laimėjusieji nėra teisiami ar kritikuojami. Turi tautos suteiktą mandatą – turi ir  postus Vyriausybėje.
Po 2012 m. Seimo rinkimų D.Grybauskaitė leido aiškiai suprasti, kad ji neketina tęsti tokios tuomet taip suvoktos konstitucinės tradicijos ir nesiruošia skirti premjero bei tvirtinti Vyriausybės sudėties, kurioje dirbtų neturintieji tinkamos kompetencijos ir reputacijos valdyti Lietuvos valstybę. Prezidentės valia buvo stipri, nors Seimo dauguma tam isteriškai ir priešinosi. Vyriausybės nariams Prezidentė iškėlė kompetencijos, reputacijos ir kitus dalykinius reikalavimus. Taip Lietuvai pavyko išvengti kriminalinės Darbo partijos vadovų buvimo šalies Vyriausybėje. Kartu pavyko išvengti užsienio kalbų nemokančių ministrų ir galimos gėdos bei nevisavertiškumo per Lietuvos pirmininkavimą Europos Tarybai.
Prieš Prezidentės inauguraciją antrajai kadencijai turime naują konstitucinės kultūros iššūkį. D.Grybauskaitė prieš Vyriausybei grąžinant suteiktus įgaliojimus pareiškė, kad neketina tvirtinti Vyriausybės, jei viceministrų postuose išliks Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) “juodajame sąraše” įrašyti viceministrai.
Tokia Prezidentės pozicija Audriaus Butkevičiaus Vyriausybės atžvilgiu pasipiktino Socialdemokratų partija. Pirmiausia pagrįstai kliuvo konservatoriams, kurie jų Vyriausybių veiklos pradžios metais (1996, 2008 m.), siekdami realiai, o ne tik nominaliai perimti vadovavimą Vyriausybei, norėjo į viceministrų postus paskirti savo partijos narius, bet to negalėjo padaryti, nes juose jau buvo socialdemokratų paskirti viceministrai – valstybės tarnautojai. Jų atleidimas politiniu pagrindu buvo neįmanomas, todėl buvo keičiamas Valstybės tarnybos įstatymas, įtvirtinant, kad viceministrai yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, kurie savo pareigas užima kartu su ministrais ir jas eina tol, kol dirba ministrai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m