Atsakinėdama bemaž į kiekvieną „Veido“ klausimą Prezidentė Dalia Grybauskaitė neišvengiamai minėjo tarptautinę padėtį. Tai Rusijos karinių muskulų demonstravimas Lietuvos pasienyje, nerimą kelianti situacija Rytų Ukrainoje, Sirijoje, kitose šalyse.

Aušra Lėka

Prie nerimą keliančių geopolitinių veiksnių reikia pridurti energetinės galios perturbacijas pasaulyje, Europos ekonomikos augimo vangumą ir Rusijos ekonominį krytį. Visa tai diktuoja ir Lietuvos vidaus politikos darbotvarkę. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbus stabilumas, net jeigu tai kainuoja reformų greitį.

Apie tai – „Veido“ specialaus „Prognozių“ numerio interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite.

VEIDAS: Kaip vertinate Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės per pusę kadencijos nuveiktus darbus? Ar jūsų lūkesčiai ir buvo tokie, kokie yra rezultatai?

D.G.: Visi puikiai žinome sudėtingą valdančiosios koalicijos sudėtį Seime, todėl ir Vyriausybės darbas gerokai apsunkintas. Tokios sudėties Vyriausybė, manau, iš principo padarė, ką galėjo padaryti.

Ko aš tikėjausi, ko norėjau ir koks buvo mano pagrindinis reikalavimas skiriant premjerą – tai, kad visų pirma būtų užtikrintas Lietuvos energetinis savarankiškumas, tai yra užbaigtas suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ir pasirengta euro įvedimui. Žodžiu, kad tai, ką pradėjo ankstesnė Vyriausybė, šioji sėkmingai užbaigtų.

Galiu konstatuoti, kad per dvejus metus pasisekė tai padaryti, todėl toks stabilus politikos perėmimas ir tęstinumas yra sveikintinas. Tai rodo mūsų valstybės politinę brandą, ypač turint omeny tokią sudėtingą koaliciją. Taigi iš principo galiu Vyriausybę vertinti teigiamai. Didesnių uždavinių tokiai koalicijai negalėjau net kelti. Manau, buvo atlikta tai, ką ir galėjo atlikti šios sudėties Vyriausybė.

VEIDAS: Tačiau šiai Vyriausybei dar liko pusė kadencijos. Ar nieko daugiau iš jos nebesitikite? Ar nesibaiminate, kad būsima Vyriausybė, kurią jums teks tvirtinti po 2016 m. Seimo rinkimų, neras jokio naujų ilgalaikių strateginių projektų ir reformų įdirbio?

D.G.: Žinoma, darbų yra daug: reikia toliau mažinti socialinę atskirtį, tęsti elektros, dujų jungčių projektus, turi būti stiprinami mūsų valstybės gynybiniai pajėgumai. Tai tie darbai, kuriuos ir turės daryti ši Vyriausybė likusius dvejus metus. Bet puikiai žinome, kad politiniame cikle pirmieji dveji metai patys svarbiausi: kas būna padaryta, tai per pirmuosius dvejus metus, o vėliau labai sunku daryti kokius nors labiau strateginius žingsnius, nes prasideda rinkimų laikotarpis. O 2015 m. kovą – savivaldos, 2016 m. – Seimo rinkimai. Tad, manau, tiesiog reikia tęsti būtinus veiksmus, o kažkokių strateginių projektų, ko gero, iš šios Vyriausybės nebesitikėčiau.

VEIDAS: Ar tikite, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė bent jau išsilaikys visą kadenciją?

D.G.: Manyčiau, tokia tikimybė didelė. Nors yra ginčų ir pasistumdymų, bet kai žinome geopolitinę situaciją, kokia yra aplink Lietuvą, aš tikrai nenorėčiau destabilizacijos šalyje ir manyčiau, kad ramiai, nors ir pabuksuodama, ši Vyriausybė turi šansų išlikti visą kadenciją. Nors, žinoma, politikoje ir per savaitę gali viskas apsiversti.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, valstybėje mažėja oligarchinio valdymo, apie kurį esate ne kartą kalbėjusi, apraiškų?

D.G.: Apie oligarchinius darinius ir oligarchinio valdymo apraiškas kalbame visą laiką. Manau, tai kova, kuri yra neišvengiama ir ją būtina vykdyti. Mūsų valstybė jauna, jai eina tik 25-eri metai po sovietinės sistemos griuvimo. Būtent ši sistema ir užaugino tokius oligarchinius darinius bei užprogramavo jų egzistavimą. Tokių darinių yra visose mūsų rytinių kaimynų ekonomikose. Ir mes tą patį išgyvename, bet žingsnelis po žingsnelio darome, ką galime. Padaryta daug gerų sprendimų įvairiose srityse. Pavyzdžiui, skaidrinant politinę sistemą buvo priimtas sprendimas drausti juridiniams asmenims finansuoti partijas, tai yra partijos negali būti tiesiogiai finansuojamos jokių oligarchinių struktūrų. Skaidrėja viešieji pirkimai: net triskart sumažinome neskelbiamų viešųjų pirkimų dalį, perpus sumažėjo vidaus sandorių skaičius ir viskas vyksta skaidriau. Per energetikos kainas buvo daroma įtaka ir šalies viduje, ir iš išorės, tad atsiradus suskystintų gamtinių dujų terminalui išmušame vieną svarbiausių ginklų per energetiką daryti spaudimą Lietuvos politinei sistemai.

Santykinai mažėja korupcija: per pastaruosius metus iš 43 vietos pakilome į 39-ą tarp 175 šalių, ir nors tai nėra ženklūs skaičiai, žengiame žingsnis po žingsnio.

Matome ženklų Konkurencijos tarybos darbo matomumo padidėjimą, kai už monopolinius ar oligopolinius darinius sulaukiama didesnių baudų, – tik šiemet jų jau skirta 217 mln. Lt.

Bet dar yra sričių, kuriose reikia daug ką padaryti: tai atliekų sektorius, šilumos ūkis, mažmeninė prekyba, transportas. Ir čia ne metų, net ne penkerių ir ne dešimties darbas. Daugelis valstybių tai darė šimtais metų ir, kaip Skandinavijos šalys, pasiekė labai aukštų rezultatų. Mums atrodo, kad žengiame žingsnis po žingsnio, nors kai nuvažiuoju į mūsų rytines kaimynes, grįžtu labai laiminga, nes kai palygini, kiek pasiekė Lietuva per tuos dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, su tuo, kas vyksta Ukrainoje, Rusijoje, kai kuriose kitose šalyse, iš tiesų atrodome santykinai gerai. Bet žiūrint, su kuo lyginiesi: jei su Skandinavija, dar daug reikia padaryti.

VEIDAS: Apskritai kaip vertinate stambaus kapitalo Lietuvoje įtaką valstybės ekonomikai, politikai, pažangai? Ar jis jau pradeda suvokti ir savo misiją valstybei?

D.G.: Savo misiją iš dalies pradeda suvokti, bet labiau ne pats stambiausias kapitalas, o vidutinis. Jis labiau socialiai orientuotas ir socialiai atsakingas. Pats stambiausias verslas, ypač kuris atsirado iš karto po sovietinio laikotarpio, susikūrė gal ir ne visai skaidriai, ir toji inercija išlieka. Gal todėl daugiau vilčių dedu į naujai besikuriantį verslą, į modernesnį verslą, kuris susikūrė ar kuriasi jau naujoje geopolitinėje aplinkoje, yra labiau susietas su aukštosiomis technologijomis, nei į tą, kuris buvo sukurtas ir užaugo iš sovietinių laikų ūkio.

VEIDAS: Ar nemanote, kad ir milžiniškos ES finansinės injekcijos į žemės ūkį formuoja monopolinį, gal net su oligarchiniais požymiais žemės ūkį?

D.G.: Oligarchinių požymių atsiranda, kai ekonomikos ar verslo grupė ima daryti įtaką politikai ir naudoja politiką priimdama sau naudingus sprendimus, prieštaraujančius viešajam interesui. Tokių didelių įtakų dar nematome, bet jūs teisi, kad ES žemės ūkio politikos iš principo ekonomine politika nepavadinsi. Aš tai sakiau dar tada, kai buvau skiriama Europos Sąjungos komisare. ES žemės ūkio politika yra daugiau socialinio rėmimo pobūdžio, todėl kai teikiamos išmokos pririšamos prie hektaro, o ne kokio kito parametro, kas tų hektarų turi daugiau, gauna ir daugiau išmokų. Todėl koncentracija yra bendras požymis beveik visose ES valstybėse ir, sakyčiau, žemės ūkio, kaip neefektyviausios ir silpniausios bendros ES politikos, pasekmė visose šalyse.

Žemės ūkiui iš tiesų skiriama labai daug lėšų, ES skiriamo biudžeto sandaroje tai sudaro vos ne 40 proc. Tai santykinai tikrai labai daug. Bet, deja, ES žemės ūkio politika yra tokia, kad arba mes imame tai, ką sugebame gauti pagal bendrus sutarimus ir bendras europines sutartis, arba galime tų pinigų atsisakyti. Tačiau, be abejonės, suprantame, kad tokių didelių pinigų niekas neatsisakys. O kaip juos skirstyti, iš principo apspręsta bendrąja ES žemės ūkio politika, ir visose šalyse jie skirstomi vienodai. Tik labai nedidelę dalį lėšų, skiriamų žemės ūkio infrastruktūrai ir kai kurioms kitoms sritims, galime paskirstyti patys, bet tai labai didelės įtakos žemės ūkio politikai negali daryti. Žemės ūkio politika daugiausia yra apspręsta bendrais europiniais susitarimais, o mūsų Konkurencijos taryba tegali stebėti, kad nebūtų piktnaudžiavimo savo padėtimi.

VEIDAS: Kaip didelę Lietuvos sėkmę įvardijote suskystintų gamtinių dujų terminalą. Vis dėlto ar jums nekelia abejonių, kad tai tik politinis, bet ne ekonominis objektas?

D.G.: Man nekelia abejonių, kad energetika visuomet yra geopolitika, nes energetika nėra siaurai suvokiama ūkio šaka. Visame pasaulyje suvokiama, kad energetika – tai ekonominio elemento ir įtakos į politinį gyvenimą susiliejimas. O turint galvoje, kad energijos išteklių turi labai nedaugelis pasaulio šalių, energetika tampa geopolitiniu faktoriumi.

Todėl ir mūsų suskystintų gamtinių dujų terminalas yra geopolitinis objektas. Tai visų pirma reiškia, kad terminalas užtikrina mūsų energetinį savarankiškumą, leidžia mums turėti galimybę pasirinkti tiekėją, ir tai užtikrina ekonominį saugumą. Antra, terminalas užtikrina mūsų politinį saugumą, nes visada vienintelis tiekėjas, kuris lig šiol buvo Rusijos koncernas „Gazprom“, naudojo kainas kaip politinio spaudimo instrumentą, taip pat ir darydamas įtaką kai kuriems mūsų politinių partijų veikėjams. Atsiradus terminalui gauname ir politinį savarankiškumą: atimame politinio spaudimo įrankį, turime didesnį tiekimo pasirinkimą, turime daugiau saugumo.

Bet ir tai dar ne viskas: šis terminalas užtikrina saugumą ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims, nes galime garantuoti visų trijų Baltijos valstybių 90 proc. poreikio, jeigu toks būtų. Šiandien terminalas jau tampa regioninis, jau turime užsakymą ir iš Estijos. Suskystintų gamtinių dujų terminalo atsiradimas tiesiogiai ir netiesiogiai padarė įtaką kainų kritimui: terminalui beatsirandant jau 2014 m. vasarą gavome iš „Gazpromo“ 20 proc. nuolaidą. „Gazpromas“ tai galėjo padaryti ir prieš metus, ir prieš dvejus, trejus ar penkerius, bet padarė tik tuomet, kai pamatė, kad terminalas yra neišvengiamas, kad „Independence“ jau atplaukia į Lietuvą.

Galima skaičiuoti terminalo ekonominę naudą: jei dėl vienos ar kitos priežasties būtų paskelbtas gamtinių dujų embargas, ekspertai yra suskaičiavę, kad terminalo projekto sąnaudos atsipirktų per vienus metus. Beje, už laivo nuomą mokame tiek pat, kiek ir kitos valstybės – konkurencingomis kainomis.

Žinant, kad dvejų trejų metų laikotarpiu atsiranda visai kita pasaulinės dujų rinkos struktūra, kad ateina skalūnų dujos, kad šiuo metu krinta naftos kaina, o dujų kaina ateityje tikrai turės tendenciją mažėti, mūsų terminas galės padėti ne tik mums, bet ir regionui, nes jis didesnis nei mūsų poreikiai. Jis turės tiesioginės ir netiesioginės įtakos visų energijos išteklių kainos kritimui, nes jei nors vienos rūšies – naftos ar dujų – kaina krinta, tai daro įtaką ir kitų, pavyzdžiui, biomasės kainai, nes atsiranda konkurencija tarp energijos šaltinių rūšių.

Aš didžiuojuosi Lietuva, kad sugebėjo suskystintų dujų terminalą pasistatyti pati, savarankiškai, nelaukdama, kada kas padės. Ypač dabar, esant tokiai geopolitinei situacijai, tai labai savalaikis projektas. Mus rodo kaip pavyzdį ne tik regione, bet ir pasaulyje, kad Lietuva tokiomis sudėtingomis sąlygomis su palyginti kukliais resursais sugebėjo susitvarkyti ir savarankiškai pasistatyti terminalą.

Beje, tai vysto ir gamtinių dujų rinką: jau dabar turime išduotas 32 dujų tiekimo licencijas ir per Lietuvos dujų biržą Estija bei kitos šalys pradeda pirkti dujas. Manau, tai labai greitas ir geriausias rezultatas, ko galėjome pasiekti.

VEIDAS: Esate pakviesta į prestižinį Davoso forumą viena pagrindinių pranešėjų energetikos klausimais. Kokių siūlymų, kaip toliau plėtoti šią svarbią sritį, pateiksite forume dalyvausiantiems pasaulio politikos ir ekonomikos lyderiams?

D.G.: Energetinės problemos labai sudėtingos. Europa dabar labai nukenčia dėl to, kad yra nekonkurencinga. Tokia ji todėl, kad yra labai imli energijai, o energijos ištekliai labai brangūs. Be to, Europa santykinai priklauso nuo tiekėjo, nuo kurio ir mes šimtu procentų priklausėme dar prieš mėnesį: Europa apie 60 proc. dujų, taip pat ir didelį kiekį naftos gauna iš Rusijos. Energetika tampa vis sudėtingesniu geopolitiniu veiksniu, kuris daro įtaką ne tik šiandien ir ne tik ekonominei šalių ateičiai, bet ir politinės, karinės galios pasiskirstymui pasaulyje. Dabar du stambūs įtampų židiniai pasaulyje – Europoje, Rytų Ukrainoje, ir susiję su ISIS tarptautiniu terorizmu, ir čia energetika taip pat turi labai didelę įtaką vienų ar kitų šalių tiek ekonominei, tiek karinei galiai, priklausomai nuo energijos išteklių kainų pokyčių, nuo jų kiekio ir t.t. Energetika visada buvo ne tik kuras, bet ir ginklas. Tai buvo pinigai, tai buvo ir politika, ir galia – viskas kartu, ir tokia išliks ilgai. Todėl labai svarbu, kaip regionas tvarkosi, kaip sugeba diversifikuoti grėsmes ir kaip užsitikrina tiekimo saugumą, kokias užsitikrina kainas, nes nuo to priklauso ir regiono konkurencingumas, ir politinė, politinių sprendimų laisvė.

Davose kalbėsiu ir apie Lietuvos, ir apie europinę patirtį. Europa kaip tik dabar siekia ir sieks, kad būtų sudaryta bendra energetinė erdvė, ką inicijavo Lietuva ir Lenkija, kad Europa pradėtų galvoti ir kalbėti vienu balsu, ginti savo interesus kartu, nes lig šiol atskiros šalys tai darė savarankiškai. Energetika artimiausią dešimtmetį išliks vienas svarbiausių veiksnių didinant Europos konkurencingumą, todėl tam bus skiriamas didžiulis dėmesys ir Davoso forume, nes tie tektoniniai poslinkiai, kurie vyksta geopolitinės energetikos srityje, lems ir geopolitinių galių pasiskirstymą pasaulyje, ir viso pasaulio gyventojų gerovę. Šie klausimai tik aštrės, darysis vis aktualesni.

Gerai, kad esame pakviesti į Davoso forumą: turime unikalią patirtį, susijusią su suskystintų gamtinių dujų terminalu, ir, manau, tai viena priežasčių, kodėl Lietuva pakviesta kalbėti vienoje iš pagrindinių forume energetinės geopolitikos sesijoje.

VEIDAS: Vis dėlto kodėl, jūsų manymu, pagal valstybės konkurencingumo, asmens gebėjimų tyrimus Lietuva išsivysčiusių šalių kontekste – prie vidutiniokų ir dar blogiau, nors pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, procentą esame tarp pirmaujančiųjų? Ar tai labiausiai lemia švietimo sistemos brokas, ar kokios kitos priežastys?

D.G.: Vien gero išsilavinimo neužtenka, kaip ir neužtenka vien labai greito interneto. Dar reikia mokėti išsilavinimą ar tą greitą internetą kokybiškai bei efektyviai panaudoti. Ir čia prasideda daug problemų. Visų pirma mūsų konkurencingumas labai priklauso nuo to, kiek konkurencinga mūsų ekonomika, o ji nėra labai konkurencinga dėl daugelio priežasčių. Viena jų – mūsų ekonomika lig šiol labai energetiškai imli: vienetui produkcijos pagaminti mes panaudojame apie triskart daugiau energijos išteklių negu Europos vidurkis. Taip pat Lietuvoje labai nelankstūs darbo santykiai, labai didelis darbo jėgos apmokestinimas.

Dar vienas mūsų konkurencingumo stabdys – šešėlinės ekonomikos mastas, pasireiškiantis per tai, kad yra labai daug neapskaitomo darbo, gaji atlyginimų vokeliuose sistema. O per biudžetą perskirstoma labai nedidelė BVP dalis.

Šie objektyvūs veiksniai yra tam tikras mūsų konkurencingumo stabdys, ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų išsilavinimo sistema prasilenkia su ekonomikos ir šalies vystymosi poreikiais. Taip, bendras universitetinis išsilavinimas yra aukšto lygmens, bet rinkai darbo jėga praktiškai nėra rengiama: paklausa ir parengimas visiškai prasilenkia.

Tai problemos, kurias žinome, bet iš tiesų jos sprendžiamos lėtai. Problemos fundamentalios, daugelyje šalių jos panašios, o pasiūlymų, kur reikia kreipti dėmesį, kasmet gauname iš Europos Komisijos, kitų tarptautinių institucijų. Bet tokių problemų sprendimas reikalauja fundamentalesnių reformų, rimtos politinės valios ir žinių. Žinoma, tam reikia ir galvojimo į priekį toliau nei ketveri metai – nei politinė kadencija.

Reguliariai grįžtame prie šių problemų, daromi įvairūs ministerijų užsakyti tyrimai, tarp jų ir dėl darbo jėgos lankstumo ir kiti. Tačiau viena yra akademiškai žinoti, ką reikia daryti, kita – dabartinio laikotarpio geopolitinės aplinkybės, politinių jėgų ir ideologinių pozicijų priešprieša, politinis rinkimų ciklas: viskas daro įtaką tam, kaip valstybė sugeba greitai ir radikaliai keistis. Visada galima diskutuoti, kiek greitai ir drastiškai turime daryti reformas, bet po ekonominės krizės, po neišvengiamai sunkių reformų dabar aiškus didelis politinis nenoras žengti svarbius, reikalingus, bet skausmingus žingsnius.

Todėl džiaugiuosi, kad padaryti du stambūs darbai, kurie bus didelis pagrindas ekonomikos stabilumui užtikrinti ir konkurencingumui didinti, – turiu omeny eurą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą. Euras ir sudarys sąlygas pigiau skolintis, ir atpigins mūsų skolos aptarnavimą, ir pritrauks daugiau investicijų, palengvins verslui darbą, sutaupys pinigų, nes prekiaujant su euro zonos šalimis nebereikės konvertuoti litų. Tai didžiulis bazinis strateginis dalykas, kuris užtikrins stabilesnį šalies vystymąsi.

Be abejo, konkurencingumui užtikrinti reikia ir lanksčios darbo jėgos rinkos, spręsti pajamų surinkimo į biudžetą problemas, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti energetiškai imlią ekonomiką. Yra masė sričių, kurias reikia vystyti ir pertvarkyti. Jos žinomos tiek Vyriausybei, tiek man. Tačiau dabar viskas vyksta truputį lėčiau, be didelio blaškymosi, bet tai, matyt, atitinka laikmečio dvasią ir dabartinės valdančiosios koalicijos politinius bei intelektinius gebėjimus.

VEIDAS: Nepartiniai kandidatai pirmą kartą įgijo teisę dalyvauti praėjusiuose savivaldos rinkimuose, tačiau didelė dalis jų buvo tie patys partijų nariai, tik pasiskelbę nepriklausomais. 2015 m. kovą vyksiančiuose rinkimuose pusėje savivaldybių, net Vilniuje, neatsirado nė vieno nepartinio kandidato. Ar tikitės teigiamų permainų bent iš pirmąkart vyksiančių tiesioginių merų rinkimų?

D.G.: Tai pirmas bandymas demokratizuoti merų rinkimus. Daugelyje Europos valstybių merai renkami tiesiogiai. Bet turėčiau ir pastabą šiai tvarkai: sutikome pereiti prie tiesioginių merų rinkimų, tačiau nelabai pasikeitė jų funkcijos bei galios, tai yra ir rinkėjų galimybės reikalauti iš merų atsakomybės ir, reikalui esant, pareikalauti jų keitimo. Bet mokysimės iš savo patirties, todėl, be abejonės, vėliau gali reikėti keisti įstatymus, dar kažką adaptuoti, gal radikaliau, nes šįsyk pokyčių bandyta imtis be Konstitucijos keitimo, gal todėl išėjo tokia pusinė, nepilna reforma.

Be jokios abejonės, turėsime ir gerų išrinktų merų, ir populistų, ir visai keistų, bet nieko nepadarysi. Reikia pradėti atverti rinkimus, ypač savivaldos lygmens, žmonių sprendimui, o žmonėms reikia išmokti rinkti tiesiogiai.

Visuomeninių komitetų 2015 m. kovą vyksiantiems savivaldos rinkimams užsiregistravo 58, o praėjusiuose buvo tik 28. Čia, matyt, priklauso ir nuo konkrečių asmenybių, ir nuo partijų aktyvumo kiekviename regione.

VEIDAS: Atsakydama į daugelį klausimų vis minite geopolitinę situaciją. Dabar ji iš tiesų diktuoja darbotvarkę. Kaip vertinate saugumo padėtį mūsų regione?

D.G.: Kaip ir visame pasaulyje, mūsų regione geopolitinė situacija vertinama atsargiai. Turime dvi tendencijas. Pirma, tai rimtas ekonomikos augimo sulėtėjimas visame pasaulyje, taip pat ir Europoje, o mūsų kaimynystėje – Rusijoje. Rusijos centrinio banko prognozėmis, šios šalies ekonomika 2015 m. kris iki minus 5 proc. Tai reiškia, kad mūsų kaimynystėje tai ne tik ekonomikos sulėtėjimas, bet ir kritimas, ir Lietuvai ekonominiu požiūriu tai darys įtaką.

Antra, turime ir karinės įtampos židinius tiek prie mūsų sienų, tiek Rytų Ukrainoje. Sakydama „prie mūsų valstybės sienų“, turiu omenyje praktiškai kas mėnesį vykstančias labai didžiules karines pratybas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros regione. Matome suaktyvėjusias karines pratybas ne tik prie Lietuvos sienų – visame Baltijos regione, o grėsmingi skrydžiai prie Skandinavijos šalių kelia grėsmę ir civilinei aviacijai. Tad įtampos yra ne tik Ukrainoje, Sirijoje ar kitose šalyse, bet ir Baltijos jūros regione. Todėl reikia kalbėti ne tik apie mūsų regiono problemas – kaip ir visas pasaulis, Europa veikiama šių dviejų pagrindinių veiksnių.

Mums atsistojus ant kojų po ekonominės krizės, mėginant atkurti pensijas ir kitas socialines išmokas, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, šie veiksniai tikrai darys įtaką mūsų ekonomikai ir šiek tiek apsunkins mūsų užduotis, ir tai turime turėti galvoje.

Aš, kaip prezidentė, šalia to, kad turiu įvertinti ir reaguoti į minėtus išorinius veiksnius, kartu su Vyriausybe ir valdančiąja dauguma, kad ir kokia ji būtų, turiu užtikrinti valstybės stabilumą, kad galėtume garantuoti savo ekonomikos augimą, užtikrinti savo žmonėms atlyginimus, pensijas net esant tokiai sudėtingai situacijai iš išorės. Turiu užtikrinti ir šalies apginamumą – tą intensyviai ir darome.

Laikmetis išties nėra lengvas. Tačiau mes atsistojome ant kojų po labai sunkios ekonominės krizės, o dabar, tikrai esu įsitikinusi, turime visus pagrindus nuosaikiam, bet stabiliam ekonomikos augimui. Nors ekonomikos augimo sulėtėjimas Europoje turės tam tikros įtakos mūsų ekonomikai, nes didžioji dalis mūsų prekybos yra su Europa, nuo Rusijos ekonomikos ir prekybos kryčio mūsų verslas nukentės mažiau, nes tos sankcijos, kurias Rusija pritaikė visai ES, dar prieš Rusijos ekonomikos kritimą praktiškai mums leido iš šios rinkos pasitraukti.

Vis dėlto, turint galvoje visus šiuos išorinius veiksnius, taip pat būtinybę išsaugoti politinį stabilumą šalies viduje, tai yra ir priimti biudžeto, kitus pagrindinius įstatymus, ir išlaikyti koaliciją, tai yra tie veiksniai, į kuriuos turiu atsižvelgti priimdama sprendimus ar reikalaudama vienokių ar kitokių sprendimų iš valdančiosios koalicijos. Tuos visus veiksnius matydama turiu rasti balansą tarp to, ką valstybei būtina daryti, ir to, kaip atremti tas įtakas iš išorės, kurios galbūt bus šiek tiek mažiau pozityvios ar kažkiek ir negatyvios.

Visa tai turime galvoje ir dirbame. O mūsų istorija rodo: kai žinome, ką daryti, kai esame vieningi, kai prisiimame atsakomybę už tai, kas vyksta, viską galime atlaikyti ir visada viską, ką reikia, padarome.