Sovietai, vykdydami kolektyvizaciją, siekė sunaikinti žmonių savarankiškumą, iniciatyvumą ir nepriklausomumą nuo valdžios, paversti juos lengvai kontroliuojamais ir paveikiamais individais, siekiančiais nuolatinės valdžios malonės ir jaučiančiais už tai nuolatinį dėkingumą bei lojalumą. Visagalė paternalistinė valstybė ir infantilai piliečiai buvo tikroji sovietų lyderių svajonė. Atimdami iš žmonių galimybę patiems savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir būti už jį atsakingiems, jie atėmė tai, kas žmogui svarbiausia, – laisvę ir žmogaus atsakomybę už savo likimą. Kolektyvizacijos pasekmės jaučiamos ir šiandien.

Seimas buvo priėmęs Miškų įstatymo pataisas, leidžiančias atstatyti miškų savininkams jų valdose buvusias sodybas. Prezidentė šį įstatymą vetavo: “Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.”

Už tai, kad keli šimtai psichopatų nusprendė pažeisti galiojančius įstatymus ir neleisti kitiems piliečiams prieiti prie ežerų ir upių, prezidentė baudžia ketvirtį milijono Lietuvos miškų savininkų, kuriems neleis atstatyti jų protėvių sodybų. Lietuvoje privataus miško turi 242 tūkst. piliečių. Su jų šeimos nariais šis skaičius gali viršyti apie 700 tūkst. asmenų. Jų miškai sudaro apie 800 tūkst. ha, arba beveik 37 proc. visų Lietuvos miškų ploto. Ar prezidentė, neleisdama atstatyti sodybų miškuose, visiems lygiai teisinga, kaip prisiekė padėjusi ranką ant Konstitucijos?

Šiuo metu turime sunkiai protu suvokiamų problemų dėl daugiabučių pastatų ir juose gyvenančių piliečių, kurie nejaučia visiškai jokios atsakomybės už tų būstų tvarkymą, jų renovavimą. Absoliuti jų dauguma nesugeba nusikasti savo kieme sniego. Kolektyvizacijos pasekmė šių žmonių sąmonėje – mano kiemą turi sutvarkyti valstybė. Toliau į ateitį žvelgiantys politikai priėmė įstatymą, įpareigojantį nuolat kaupti lėšas daugiabučiams renovuoti. Prezidentė D.Grybauskaitė ir šį įstatymą vetavo, argumentuodama, kad negalima per prievartą piliečių versti pasirūpinti savo turtu.

Vokietijoje nuosavybės priežiūra yra šventa, Civiliniame kodekse įtvirtinta tvarka, o Lietuvoje to daryti negalima. Ar kas nors yra girdėjęs, kad privataus namo ar sodybos savininkas būtų reikalavęs iš valdžios apmokėti jo namo šildymo sąskaitas, nupjauti žolę, išvalyti iš kiemo sniegą, suremontuoti stogą? Daugiabučio namo gyventojui tai normalu. Kiek yra lietuvių, kurie tvirtai prisidėtų prie Seimo narės Dalios Teišerskytės žodžių: “Šeima buvo išvežta, netoli Šiluvos turėjome namus ir mišką, ir žemės. Senelės dvaras buvo ant Dubysos kranto, ten yra likę pamatai. Mano svajonė buvo atstatyti visa tai. Šiandien jūs iš manęs dar kartą atėmėte tėviškę, atėmėte šaknis. Ir jūs drįsote atimti iš manęs visa tai kaip didžiausi plėšikai. Už ką jūs mane šiandien nubaudėte?”

Iš kur kyla visos visuomenės kolektyvinės atsakomybės už nusikaltėlių elgesį modelis? Valstybė su milijardus litų kainuojančia valdininkija, didžiuliu kontrolės aparatu negali tinkami atlikti savo darbo – nugriauti kelių tvorų ir nubausti jas užsitvėrusiųjų. Už keliolikos “niekdarių” nuodėmes baudžia visus miškų savininkus. Jei šią viešojo intereso “strategiją” puoselėsime toliau, galime prieiti ir iki komendanto valandos įvedimo. Juk naktį Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose daromi nusikaltimai, žudomi žmonės. Įvedus komendanto valandą tų nusikaltimų būtų galima išvengti.

Kas Europoje taikė tokias kolektyvinės atsakomybės priemones? Praėjusio šimtmečio Europos istorijoje – tai raudonieji ir rudieji totalitarinės, kolektyvizmo principais grįstos valstybės šalininkai. Visi gerai žinome, kuo tai baigėsi. Ar mes kuriame tokią valstybę?

Didele ir rimta problema tampa tai, kad, priblokštas prezidentės reitingų, paviršutiniškai ir populistiškai antrindamas prezidentei, Seimas vis labiau panašėja į G.Orwello novelėje “Gyvulių ūkis” aprašytas avis, negalinčias nieko daryti, tik bliauti atkartojant saldžius valdančių kiaulių politinius šūkius.

Žemės sklypas ir sodyba lietuviui visada buvo tai, kas jam leido jaustis saugiam ir būti savarankiškam. Ar tos šeimos, kurių ryšys su kaimo sodyba šiandien nutrūkęs, nesigaili, kad jų vaikai turi leisti vasaras “ant asfalto”, šeima turi maitintis pilnomis nitratų daržovėmis, o piliečiai yra visiškai priklausomi nuo neefektyvios ir monopolininkų mentaliteto valdomų energetikos verslininkų bei juos proteguojančių politikų valios?

Ne sodyba miške, o sovietinis daugiabutis mieste yra tikroji šiandienos Lietuvos problema.

Dėl kolektyvizacijos sunaikintų ar apleistų kaimų ir sodybų po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje miškų plotai padidėjo apie 1 mln. hektarų. Saugomose teritorijose miško žemėje atstatyta tik 11 sodybų. Bet politikai nuolat pučia burbulą apie niokojamus miškus, užtvertas visas paežeres ir upelių krantus. Kodėl Lietuvoje vėl kaip sovietmečiu aktyvesniems, darbštesniems ir talentingesniems, norintiems atsakyti už savo likimą piliečiams neleidžiama kurti kitokio, ne sovietinio, savo gyvenimo?