Daliai Seimo rinkimų kampanijos dalyvių šoką sukėlusio Dalios Grybauskaitės paraginimo gerai pagalvoti prieš atiduodant savo balsą už Artūro Zuoko „taipinus“, Darbo partiją ar socdemus, nes šie viena žada, o veikia prieš rinkėjų interesus, reikėjo laukti.

Žinant prezidentės charakterį bei požiūrį į kai kuriuos politikus, buvo akivaizdu, kad ji anksčiau ar vėliau, viena ar kita forma duos suprasti, kuriuos politikus norėtų matyti Seime ir Vyriausybėje, kurių – ne.
Skausmingą D.Grybauskaitės sukritikuotų rinkimų dalyvių ar jų rėmėjų reakciją veikiausiai sukėlė ne tiek pats prezidentės įsikišimo į Seimo agitacinę kampaniją faktas, kiek tai, kad ji savo pareiškimu faktiškai parėmė dabartinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tegu tiesiogiai jos ir neįvardijo. Užtai pats premjeras nedelsdamas pareiškė visišką paramą prezidentės pozicijai. Būtų keista, jei nebūtų pasinaudojęs proga.
O daugelis, jei ne dauguma, politikos dalyvių buvo įsitikinę, kad po aštraus D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus pozicijų susikirtimo dėl FNTT vadovų ir ministro Raimundo Palaičio atleidimo santykiai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės faktiškai yra nutrūkę ir palaikomi tik dėl akių. Pasirodo, taip manyti buvo klaida, ir ne vien todėl, kad D.Grybauskaitės nuotaikos bei simpatijos vieniems ar kitiems asmenims turi ypatybę kisti it orai rudenį. Tiesiog jos nemėgstamų ir Vyriausybėje nenorimų matyti politikų sąraše Viktoras Uspaskichas, A.Zuokas ar socdemų vadas Algirdas Butkevičius užima daug aukštesnes pozicijas nei A.Kubilius.
Prisiminkime, ką vos prieš kelis mėnesius D.Grybauskaitė kalbėjo apie Darbo partijos lyderio V.Uspaskicho svajones apie ministro pirmininko kėdę: „Kol vyksta teismo procesas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės tokiai partijai nedaro.“ Teismo procesas, žinia, dar nebaigtas, kaip ir V.Uspaskicho pastangos jį vilkinti. Tai ko stebėtis, kad jis kaip buvo, taip ir tebėra „Blogiukas Nr. 1“?
Lygiai ir A.Zuokas neturėtų skųstis, esą D.Grybauskaitė „metė gelbėjimosi ratą konservatoriams“. Surengęs viešųjų ryšių akciją „Suraskime naują kandidatą į prezidentus“ jis pats sau pasirašė nuosprendį D.Grybauskaitės akyse, o artima draugystė su „Rubicon“ ir viena prezidentę nuolat keikiančia žiniasklaidos grupe jos nemeilę A.Zuokui tik sustiprino. Juoba D.Grybauskaitė vargu ar pamiršo, jog prieš 2009-ųjų prezidento rinkimus A.Zuokas viešai pareiškė, kad ji netinkanti į valstybės vadovės vietą.
Pašaipiai atsainus D.Grybauskaitės požiūris į socialdemokratų pirmininko A.Butkevičiaus galimybes kada nors stoti prie Vyriausybės vairo buvo išsakytas dar prieš dvejus metus ir vargu ar nuo to laiko pakito. Neapibrėžta socdemų pozicija dėl energetikos pertvarkos, maivymasis balsuojant dėl suskystintų dujų terminalo ar atominės elektrinės statybos, galiausiai draugystė su A.Zuoku ir „Rubicon“ Vilniaus miesto taryboje taip pat negalėjo praslysti pro D.Grybauskaitės akis, lygiai kaip ir priešrinkiminis flirtas su Darbo partija. Tad stebėtis, kad atsidūrė Prezidentūros blogiukų sąraše, socdemai tikrai neturėtų.
Svarbiausia – o kas čia bloga, kad valstybės vadovė (ar vadovas) išdėsto savo požiūrį į šalyje vykstančius politinius procesus? Ji ką – neturi savo politinių pažiūrų ar neturi teisės jų viešai išsakyti? Šiaip jau tai turėtų būti netgi tiesioginė valstybės vadovo pareiga – patarti rinkėjams, kaip apsispręsti, nes jis vis dėlto žmogus, turintis daug daugiau žinių ir platesnį matymą to, kas vyksta tiek Lietuvos politikoje, tiek aplink ją.
Galime prisiminti, kaip 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjai, išsigandę, kad į Seimą veržiasi populistinės, jokios patirties neturinčios partijos, galinčios sutrikdyti Lietuvos stojimo į NATO ir Europos Sąjungą procesą, ėmėsi formuoti Naujosios politikos koaliciją iš Liberalų, Naujosios sąjungos, Moderniųjų krikščionių demokratų ir Centro partijų. Tai buvo ne šiaip sau pasakymas, už ką verta, o už ką neverta balsuoti, – tai buvo po Prezidentūros egida suformuotas Seimo rinkimų blokas. Ir niekas, būdamas sveiko proto, nesiėmė dėl to V.Adamkui priekaištauti, nes tai – bet kurio politiko, ypač valstybės vadovo, teisė. Tad dabartiniai jo priekaištai D.Grybauskaitei, esą ši „elgiasi nekorektiškai“ ar „daro moralinį spaudimą“, skamba apgailėtinai ir juokingai.
Ypač jei prisiminsime, kad per praėjusius prezidento rinkimus V.Adamkus prieš televizijos kameras demonstravo biuletenį su pažymėta A.Butkevičiaus pavarde, taip iš esmės užsiimdamas įstatymo uždrausta agitacija rinkimų dieną. Na, esi kitokių politinių pažiūrų ir turi kitokių simpatijų nei dabartinė valstybės vadovė, tai ne smerk D.Grybauskaitę už tai, kad ji išsako savo nuomonę, o pagrįsk, kodėl reikėtų balsuoti už paties širdžiai mielus socdemus. Tai būtų normalu ir vakarietiška, o dabar atrodo kaip aikštijimasis ir kaprizai.

Audrius Bačiulis

Įkirta
Patarti rinkėjams, kaip apsispręsti Seimo rinkimuose, yra tiesioginė valstybės vadovo pareiga, nes jis yra žmogus, turintis itin daug žinių apie tai, kas vyksta Lietuvoje.