"Veido" archyvas

Kiekvienas politikas ir politologas prezidentės kalboje išgirdo tai, ką norėjo išgirsti, o ne tai, ką prezidentė norėjo pasakyti

Kasdien matome, kad šalies politikai blaškosi ieškodami būdų, kaip išsivaduoti iš sunkmečio, subalansuoti šalies biudžetą, suformuluoti naujus užsienio politikos tikslus, sustabdyti emigracijos bangą, reformuoti sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Šios politikų pastangos dažnai chaotiškos, sprendimai prieštarauja vieni kitiems, yra epizodiški ir turi tik trumpalaikį poveikį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime Lietuvos politikams įteikė kompasą. Ji ragina Lietuvos politikai suteikti žmogaus gerovės siekimo matą.

Ar žmogus taps svarbiausiu prioritetu?

Prezidentės metinis pranešimas nustebino. Ekonomistė pagal išsilavinimą, turinti Europos komisarės, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą, patirties, garsiai paneigė “ekonomizmą” (lietuviškas šio termino atitikmuo galėtų būti “politinė ir ekonominė buhalterija”). Valstybės vadovė nesutinka su besąlygine ekonomikos viršenybe. Laiko tai iš esmė klaidingu požiūriu, lemiančiu ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus. Šiandieninius ekonominius sunkumus ir socialines pasekmes įvardija kaip ekonominių prioritetų aukštinimo ideologijos pasekmę.

Ir vis dėlto ar pavyks prezidentei Lietuvos politiką paskiepyti žmogaus gerovės matu? Ar Lietuvoje, kaip senosios Europos valstybėse, žmogus, jo orumas turi tapti prioritetu ir svarbiausiu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims? Šį klausimą suformulavusi, bet į jį dar nepateikusi aiškaus atsakymo, šalies vadovė siekia tektoninių poslinkių Lietuvos politikų galvose.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ant prezidentės stalo dar nepadėjo nei “Sodros” reformos, nei biudžeto konsolidavimo 2011 metų plano. Tai “buhalterių” Vyriausybės požiūris į Lietuvos žmones: palauks, kur jie dėsis. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dažnai vartoja teisėtų lūkesčių sąvoką. Sukurta ištisa doktrina, kaip šiuo principu remiantis saugomos pensijos, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Galimiems drastiškiems pokyčiams visa visuomenė turi teisėtų lūkesčių pasirengti iš anksto. Bet premjerui A.Kubiliui tai nerūpi. Nerūpi ir tai, kad apskričių reforma turi būti įgyvendinta iki liepos 1 d., o įstatymo nuostatos dėl žemės administravimo kaimo ir miesto gyvenvietėse Seimą pasiekė tik balandžio mėnesį. Dėl Vyriausybės kaltės gali atsitikti taip, kad visą vasarą Lietuvos žmonės apskritai nežinos, kur kreiptis tvarkant savo žemės klausimus.

Toks yra A.Kubiliaus požiūris į Lietuvos žmonės. Jie jam ne tikslas – jie tiesiog įrankis, kuriuo galima manipuliuoti, kaip nori, svarbu, kad būtų surinkti mokesčiai ir valstybė nebankrutuotų.

Neatrodo, kad nuo prezidentės kalbos premjerą A.Kubilių būtų išmušęs prakaitas. Iki šiol A.Kubiliaus propagandą, kad šalies biudžeto balansavimas ir konsolidacija yra vertybė per se, keičia prezidentės formuluojama naujoji Lietuvos politikos doktrina. Vertybė per se yra žmogaus gerovė. Prezidentė A.Kubiliui priminė: “Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų”. Buhalteriams duota suprasti, kad naujų mokesčių poveikį išanalizuoti turėtų už socialinės apsaugos padėtį atsakingi tarnautojai.

Vis dėlto dalykiškumu garsėjanti prezidentė D.Grybauskaitė jau turėjo paraginti tiek premjerą A.Kubilių, tiek socialinės apsaugos ir darbo ministrą pateikti savo planus dėl “Sodros” reformos ir 2011 m. biudžeto konsolidavimo, šalies valstybinės skolos mažinimo. Nors pagal Konstituciją šalies prezidentė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bet tikrieji ekonomikos strategijų kūrimo ir įgyvendinimo resursai, galimybės ir atsakomybė yra Vyriausybės pusėje.

Vertybinė emigracija

Kuris Lietuvos politikas drįso sąžiningai pripažinti, kad susiduriame ne tik su ekonomine, bet ir su vertybine emigracija: “Žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių. Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte. Šiandieninė politinė kultūra ir moralė verčia abejoti: ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui ar interesų dariniui?” Toks kalbėjimas Lietuvos politikams iki šiol buvo tabu. Ar profesorius Vytautas Landsbergis sutiktų pripažinti, jog žmonės iš Lietuvos emigruoja todėl, kad tiek jo politiniai oponentai, tiek bendrapartiečiai sukūrė tokią Lietuvą, kurioje žmonės nenori gyventi?

Šiandien Lietuvos valstybė skursta pirmiausia dėl šalies vadovų ir visų politikų kaltės. Per 20 metų Estija pasiekė daug daugiau. Galėjome ir mes, jeigu politikai priimdami sprendimus būtų galvoję apie Lietuvos žmonių gerovę, o ne apie mistines kitokias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos strategijas.

Ir prezidentė nekalba apie didelę valstybės pagalbą žmonėms. Tam dar ilgai gali nebūti galimybių. Bet aiškiai kalba apie galimybę sumažinti biurokratinę naštą, apie teisingumą.

Nenuostabu, kad Lietuvos politikos “dundukas” Arūnas Valinskas į aptariamą metinį pranešimą sureagavo neigiamai. Jis teigia jo apskritai negirdėjęs. Tokie Lietuvos politikos “makiaveliai” neturi galimybės išgirsti ir suprasti, apie ką kalbėjo prezidentė. Politikos žaidėjams pagal cinizmo, o ne skaidrumo ir demokratijos taisykles kas rytą žvelgiant į veidrodį ir kas rytą nuoširdžiai įsimylint save, nėra kada galvoti apie Lietuvos žmones. Gaila, kad tokių politikų Lietuvoje daugiausiai.

Ar prezidentė D.Grybauskaitė turės jėgų ne tik apie tai kalbėti, bet ir rasti sąjungininkų kitokios politikos įgyvendinimui, parodys artimiausi jos kadencijos metai. Jos kadrų politika griežta ir novatoriška. VSD, Generalinės prokuratūros vadovų vietas užėmė klanams nepriklausantys, politiškai nesusitepę asmenys. Ar jie suprato, kokio darbo iš jų tikisi prezidentė, dar teks įsitikinti.

Premjeras A.Kubilius po prezidentės pranešimo pakartojo savo mantras, kurias išgirdo ir prezidentės kalboje: “… dar kelerius metus šaliai ir jos žmonėms nebus lengva”, “laukia dar keleri sudėtingi metai”, “trūksta strategiškumo”. Bet premjeras neišgirdo, kad prezidentė ragino priimant mokestinius sprendimus įvertinti jų pasekmes žmonėms ir visai šalies ekonomikai.

Susipainioję prioritetuose

Parlamentarui Vytautui Bogušiui prezidentės kalboje pritrūko konkretumo, kaip turėtų būti įgyvendinti ideologiniai tikslai ir užsienio ekonomikos prioritetai. Yra ir daugiau politikų, net ir dirbančių Vyriausybėje, politologų, kurie iš prezidentės norėtų išgirsti konkrečiai, kada reikia sodinti bulves ir melžti karves. Tokia tėra Lietuvos politikos kokybė, taip mūsų politikai tesugeba perskaityti Konstituciją. Jie norėtų vėl grįžti į savo laimingą vaikystę ir klausytis mamos balso, primenančio jiems, kada plautis rankas, kada valytis dantis, kada ruošti pamokas. Tie politikai, kurie savo gyvenimą pavertė amžina švente (finansuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų), nesupranta, kad tai jų pareiga sugalvoti, kaip konkrečiai įgyvendinti žmogaus gerovės tikslus.

Ar galima politinės veiklos strategiją suformuluoti dar konkrečiau, nei tai padarė šalies vadovė? Turint galvoje begalvę Lietuvos politiką tikrai nebūtų pakenkę, jei prezidentė būtų suformulavusi politinę darbotvarkę pagal prioritetus: ką reikia padaryti nedelsiant, ką reikės padaryti rytoj ir ką reikia daryti nuolat. Nuo krizės ir savo buhalterinių sprendimų “sėkmės” apkvaitusi A.Kubiliaus Vyriausybė nebežino, kas šiandien yra jos svarbiausi darbai, ko būtina imtis. Paskelbti visuomenei valstybės ir “Sodros” biudžeto konsolidavimo planą, kaip tai padarė, tarkime, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, reikia tuojau pat, kovoti dėl užsienio investicijų reikia kasdien, o užsienio politikos taktiką galima suformuluoti ir rytoj. Tai būtina Lietuvos politikoje, nes tiek premjeras, tiek kiti politikai dažnai elgiasi kaip mokinukai, nesuprantantys, kada ruošti pamokas, kada plautis rankas, o kada valytis dantis.

Apibendrinant galima teigti, kad pirmasis D.Grybauskaitės metinis pranešimas – didelis iššūkis ir pačiai prezidentei. Nuo šiol atsiranda matas ir jos veiklai vertinti. Galėsime stebėti, kaip pati prezidentė nuosekliai sieks žmogaus gerovę kuriančių sprendimų ir ragins jų imtis Vyriausybę bei visas už šalies demokratiją bei žmogaus gerovę atsakingas institucijas.