Prezidentė Dalia Grybauskaitė – išskirtinė asmenybė Lietuvos politikoje. Tai pripažįsta ne tik gerbėjai, bet ir priešai. Gal išskyrus kokį Arūną Valinską, kurio įžeistomis ambicijomis ir nuoskaudomis bei gabumais blizgėti viešumoje naudojasi gudresni.

Taip, dabartinė Prezidentė turi daug priešų. Natūralu. Pyktis dėl stačiokiško jos elgesio kyla iš baimės prarasti saugias galimybes toliau piktnaudžiauti antikonstitucinių grupuočių galia.

Įtakingų priešų gausa ji skiriasi nuo Valdo Adamkaus, kuris ne veltui buvo vadinamas Santarvės Prezidentu. Visuomenės taikymo iš tikrųjų reikėjo per pirmą jo kadenciją, kai teko ramdyti kartais necivilizuotą kairės ir dešinės priešpriešą. Atlikus šią funkciją, prasidėjo stagnacija. Tada buvo įtvirtintas ir mitas apie konstitucinę Prezidento institucijos menkystę.

Prezidento Adamkaus godota naujosios politikos misija irgi baigėsi tik kelių nelabai veiksnių partijų atsiradimu. Ir beje, sumaištimi vyriausybėje, kol ten vadelių vėl nesusigrąžino Algirdas Brazauskas. Politinio spektro centras taip ir liko juodąja efemeriškų darinių skyle. Kitos baigties negalėjo būti dar ir dėl to, kad taip ir nebuvo aiškiai pasakyta, kas gi ta naujoji politika iš tikrųjų yra.

Šitas nevykęs bandymas turi ir dar vieną liūdną pasekmę. Tai visuomenėje ir netgi tarp kai kurių tarsi apsišvietusių analitikų įsitvirtinęs keistas suvokimas, kad liberalai yra tikrieji centristai, o ne kraštutiniai dešinieji bent jau ekonominės politikos prasme. Taip socialinio solidarumo niekinimas tapo Lietuvos mainstream‘u – kone visuotine naująja ideologija, kartais papudruota verksmingu moralizavimu be jokio realaus turinio.

Ryžtingas Prezidentės Grybauskaitės įsiveržimas į iškrypusius vidaus politikos reikalus buvo tarsi tyro oro gūsis. Nedidelė Prezidentės komanda įstatymų leidybai pateikia konceptualesnių ir reikšmingesnių pataisų nei visos ministerijos kartu sudėjus. Pagaliau sulaukęs realios politinės kontrolės, aižėti ima net kietai užsikonservavęs posovietinės teisingumo sistemos monolitas.

Tačiau čia naujų želmenų dar beveik nematyti, o ir antikorupcinių įstatymų priėmimas Seime ima strigti. Svarbūs Lobistinės veiklos ir Valstybės tarnautojo elgesio kodekso įstatymai realiai net nepradėti svarstyti.

Praėjusį birželį sakydama metinę kalbą Prezidentė drėbė iš peties: „Daug kalbame apie korupciją. Piktinamės, analizuojame šaknis, prognozuojame pasekmes. Tačiau pernai už korupcines veikas buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų. Teismą pasiekė vos kas antra byla. Laisvės už piktnaudžiavimą tarnyba realiai neteko vienas. Už kyšininkavimą – nė vienas. Nekomentuosiu. Tai jau beprasmiška ir gėda…“

Kas per metus pasikeitė? Labai nedaug kas. Tik paaiškėjo, kad Generalinė Prokuratūra visų pirma turėtų gerai ištirti pati save. Taip pat ir kitos panašios institucijos.

Taigi, tenka konstatuoti – rezultatai nėra nuostabūs. Ką ypatingai nauja galės pasakyti Prezidentė artėjančiame metų pranešime? Kad beveik prieš metus paskelbtas lūžis taip ir neįvyko? Dar kartą pripažinti tą patį? „Įstrigome, nes – praradome kryptį.“ Kartoti vėl ir vėl: „Lietuva jau subrendo permainoms.“ Ir kad „ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.“ Ir vėl „pakilkime vertybiniam atgimimui“?

Manau, ši Prezidentė ne ta, kuri susitaikys su frustruojančia padėtimi be išeities. Ji nežaidžia iš anksto pralaimėtų partijų. Juolab ta įsimintina kalba nebuvo abstraktus moralizavimas ir burtažodžiai be turinio. Ten buvo pareikštas KITOKS požiūris į politiką ir nubrėžtos naujos gairės.

Kas ten buvo svarbiausia? Ką reiškia KITOKS?

Cituoju: „Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. PAMIRŠOME ŽMOGŲ. Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visuose lygmenyse. Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. (…) Vakarykščius ekonominius burbulus išpūtė nežabotas ekonominis egoizmas. Šiandieninius jų sprogimus ir socialines pasekmes sukėlė ekonominių prioritetų aukštinimo ideologija.“

Šiuo pranešimu Prezidentė galutinai paneigė įsitikinimą, kad ji palaikys Lietuvoje įprastą libertarišką puslaukinio kapitalizmo politiką. Jos minčių visuma tiesiog idealiai atitiko Bažnyčios socialinį mokymą, kuriuo paremta Vakarų krikščioniškosios demokratijos tradicija! Ir daugelyje klestinčių gerovės valstybių kaip tik ši kryptis laikoma mainstream‘u, vidurio keliu.

Pranešimas buvo toks neįprastas, kad net visko matę apžvalgininkai sutriko. Kai pas mus iš krikščioniškosios demokratijos likęs tik pavadinimas ir naftalino smarvė, atsigręžimas į žmogų ir humanistines vertybes skambėjo pribloškiančiai naujai.

Palyginkime citatas. Štai kelios iš Bažnyčios socialinės doktrinos šaltinių: „Svarbiausia šio mokymo mintis yra ta, kad individualus žmogus būtinai yra visų visuomeninių institucijų pagrindas, priežastis ir tikslas.“ (Mater et magistra, 219) Taip pat ir ekonominėje bei visuomeninėje plotmėje turi būti gerbiamas ir skatinamas asmens orumas, jo pilnatviškas pašaukimas ir visuomenės gerovė. Juk žmogus yra viso ekonominio ir visuomeninio gyvenimo šaltinis, centras ir tikslas.“ (Gaudium et spes, 63)

Taigi mąstymo apie politiką būdas beveik sutampa. Panašiais žodžiais kritikuojama vadinama „ekonomistinė“ koncepcija. Kodėl niekas į tai dar nebuvo atkreipęs dėmesio?

Atsakymas paprastas. Populiste kažkodėl pravardžiuojama keistuolė Prezidentė nesiveržia į pirmą eilę bažnyčioje. Ji netgi drįsta kritikuoti vyskupus! Ir gal net nepritars fariziejiškai šeimos koncepcijai. Mat jos krikščioniškumas nėra fasadinis.

Ji laisvas ir savarankiškai mąstantis žmogus. Ir ji yra pakankamai stipri, kad tikrai imtųsi per ilgą laiką visuotinai nusistovėjusios, tačiau akivaizdžiai ydingos politinės krypties perlaužimo.

Kad ir kokia stipri būtų Prezidentė, jos vienos čia tikrai nepakaks. Jau dabar matome, kad reikalai stringa. Pasipriešinimas tampa vis geriau organizuotas ir įžūlus. Mat paliesti labai įtakingų grupuočių gyvybiniai interesai.

Todėl reikia panašių vertybių pagrindu sukurtos plačios jėgos, kuri galėtų iš pagrindų atnaujinti visą politinę sistemą. Kas ją galėtų paskatinti?

Akivaizdu, kad prasidedantis naujų partijų dygimas neatneš kažko daug geresnio nei yra dabar. Visuomenėje tiesiog neliko tikrų, neapdergtų autoritetų. Išskyrus vieną. Prezidentę.

Ir ką tas vienintelis dar funkcionuojantis autoritetas dabar galvoja? Kaip laimingai ir saugiai išgyventi porą kadencijų? Per menka tokiam kalibrui.

Kaip susikurti tarptautinį autoritetą būsimai šlovingai europinei karjerai? Tai būtų kvaila, nes visiškai neprognozuojama.

Tai kas belieka, Prezidente? Tik paskelbti visos politinės sistemos atnaujinimo vajų. Padaryti tai, ko nepadarė Valdas Adamkus. Grąžinti mūsų politikai amžinąsias vertybes. Žmonėms – pasitikėjimo valdžia viltį.

Tai iššūkis vertas Prezidentės.