Pirmais ir antrais kadencijos metais Prezidentė Dalia Grybauskaitė primygtinai  ragino ir kvietė eiti vienu ar kitu keliu. Formuluotės buvo kategoriškos, reikalauta pritarti ir paklusti be didesnio tarimosi. Prezidentė buvo tikra, kad jos siūlomi sprendimai yra teisingi ir racionalūs, tad diskutuoti nėra reikalo. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma su tokiu politinio veikimo būdu sutikdavo. Sunkmečio mokestiniai sprendimai ir biudžetai buvo priimti greitai ir be didesnių Prezidentės pasipriešinimų.

Tačiau trečiasis Prezidentės metinis pranešimas rodo, kad Prezidentės politinis veikimo būdas gali pasikeisti. Tai, jog po trejų kadencijos metų raginama tartis, yra rimtas ženklas, kad Prezidentė valstybę jau suvokia ne tik kaip administracinį darinį, kurį galima valdyti šūksniais ir nurodymais, kad reikia tartis su pagrindinėmis šalies politinėmis jėgomis, kartu savo sprendimų išmintingumu ir teisingumu įtikinti ir politinius oponentus, jog pataikavimas vadinamosios Garliavos respublikos veikėjų minios skoniui gali būti pragaištingas – nuo Prezidentės gali nusigręžti didelė dalis šalies politinio ir akademinio elito.

Prezidentė jau kalba ir apie tai, kad taupymas nėra vien panacėja, nes daug prarasta nesugebant rimtai skatinti verslo. Tam tikro lygio politinis dviveidiškumas būdingas absoliučiai daugumai Lietuvos politinio elito. Tai, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ragina tartis, yra geras ženklas, kad aukščiausiame valstybės poste turime žmogų, kuris pradeda naują Prezidentės kadencijos etapą. Šie pasikeitimai yra būtini, nes po Seimo rinkimų galime būti panardinti į Viktoro Uspaskicho „darbo“ ir Rolando Pakso „tvarkos“ tamsą ir politinį jovalą.

Pirmuose dviejuose savo metiniuose pranešimuose (2010 ir 2011 m.) Prezidentė labiau kreipėsi į tautą, gana populistiškai rodydama pirštu į didžiųjų šalies blogybių kaltininkus – mistinius oligarchus ar viską apraizgiusią abstrakčią korupciją. Šiame metiniame pranešime daugiausia kreipiamasi į politinę klasę, apeliuojama į jos atsakingumą ir sąmoningumą. Raginama iki galo atlikti jau pradėtus darbus, garantuoti politikos tęstinumą.

Prezidentė sako esanti Konstitucijos garantas. Konstitucine prasme – tai ir tiesa, ir netiesa. Tokia skambia fraze galima drąsiai žongliruoti ir Baltarusijos ar Rusijos politikoje, kituose antidemokratiškuose režimuose. Ten tik nuo Aleksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino priklauso, kaip bus įgyvendinama Konstitucija, kaip bus interpretuojamas koks nors jos straipsnis. Visi kiti Konstitucijoje numatyti valstybės subjektai turi tiek valdžios ir tiek pareigų, kiek  jos suteikia ne Konstitucija, o A.Lukašenka ar V.Putinas. Prezidentė yra Konstitucijos garantas ta apimtimi, kurią jai numato Konstitucijoje įtvirtinta jos kompetencija. Ir ne daugiau. Jei manoma, kad daugiau, tai prasideda režimas, kuriame Konstitucija nieko nereiškia ir yra reikalinga tik tiek, kiek ji palanki režimui. O jei Konstitucija nepalanki, tuo blogiau Konstitucijai. Tai yra jos vieta antraeilė, panašiai, kaip Garliavos respublikos piliečiams. Jiems Konstitucija nereikalinga, savo minioje jie gali nuspręsti taip, kaip jiems atrodo geriau. Teismo sprendimas gali būti vykdomas tik tas, kuris jiems palankus, o tas, kuris nepalankus, jiems nesvarbus. Tokioje savo logikoje garliaviniai politikai labai greitai susipainioja. Nes Garliavoje jiems žmonių nuomonė svarbi, o statant atominę elektrinę – jau nebeaktuali. Nes visi, kurie “prieš” ar abejoja elektrinės būtinumu, yra tiesiog “KGB agentai” ar “Kremliaus šalininkai”. Čia ir atskleistas mūsų politikų Konstitucijos suvokimo skurdas – ją galima timptelėti į savo pusę tiek, kiek reikia. Ypač, jei turi jėgų.

Realiomis demokratijos sąlygomis Konstitucijos garantai esame mes visi tiek, kiek Konstitucijoje apibrėžtos mūsų teisės ir pareigos. Prezidentė yra garantas savo kompetencijos ribose, Seimas – savo, Vyriausybė savo, teismai – savo, piliečiai – laikydamiesi Konstitucijos – savo. Prezidentė yra teisi sakydama, kad ji yra Konstitucijos garantas tik ta prasme, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jai numatyta svarbi moderatoriaus funkcija siekiant subalansuoti politinio proceso dalyvių veikimą Lietuvos valstybės naudai.

Prezidentė savo pranešime nieko nekalba apie tai, kas jai pavyko geriausiai. Šalies vadovė sugebėjo trejus savo kadencijos metus išlaikyti atstumą tarp savęs ir politinių partijų, tarp savęs ir įtakingų bei aktyvių interesų grupių. Klanai ir klaneliai, susiformavę Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais, patyrė didžiulį nuostolį. Jų antikonstituciniuose manipuliavimo savo įtaka žaidimuose Prezidentūra nėra nei jų šalininkė, nei pagalbininkė. Tai juos labiausiai ir siutina. Net jei nieko rimtesnio nebūtų pavykę padaryti, vien klaninės Lietuvos politinės sistemos dalinis sutramdymas yra rimtas Prezidentės D.Grybauskaitės nuopelnas.

Svarbu ir tai, kad mūsų, Lietuvos Respublikos, Prezidentė pasitraukė iš Garliavos respublikos gretų.

Į kokį politinį etapą įžengiame ketvirtaisiais Prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos metais. Yra rimto pagrindo teigti, kad spalio mėnesį įžengsime į naują tamsos ir politinio jovalo laikotarpį. Sociologų apklausos rodo, kad V.Uspaskicho ir R.Pakso partijos tampa Seimo rinkimų finišo tiesiosios pasitikėjimo lyderiais. Nors jokių rimtesnių reformų  konservatoriai ir liberalai taip ir netaliko jie rudenį mums gali pasirodyti kaip šviesos spindulys tamsioje Lietuvos politinėje padangėje.

Vienintelei galimos būsimos koalicijos socialdemokratų partijai gali nepavykti suvaldyti savo būsimų koalicijos partnerių “darbiečių” ir “tvarkiečių”. Tad galime būti įvelti į didelį politinį chaosą.

Prezidentės pastaba metiniame pranešime, kad politinį ciklą pralenkiančius projektus galima suskaičiuoti ant pirštų, yra rimtas požiūris į Lietuvos valstybės struktūrines reformas. Dėl reformų vykdymo po Seimo rinkimų tartis bus itin sunku. Susitarti po Seimo rinkimų nėra daug vilčių. Naujoji socialdemokratų, “darbiečių” ir “tvarkiečių” valdančioji koalicija gali būti panaši į Krylovo pasakėčios lydeką, vėžį ir gulbę. Trumpus susitarimų laikotarpius keis nuolatiniai politikos jovalo ir šlamšto mėgėjų asmeniniai skandalai ir skandalėliai. Tokiam naujam politiniam jovalui reikia rengtis ne tik rinkėjams, bet ir politiniam elitui. Apie tai ir kalba Prezidentė savo metiniame pranešime, suprasdama, kad teks ieškoti naujo politinio veikimo būdo siekiant išvengti pasinėrimo į tamsą ir politinį jovalą.

Algimantas Šindeikis

Įkirta

Net jei nieko rimtesnio nebūtų pavykę padaryti, vien klaninės Lietuvos politinės sistemos dalinis sutramdymas yra rimtas Prezidentės D.Grybauskaitės nuopelnas.