Prieš parlamentui pradedant pavasario sesiją prezidentė Dalia Grybauskaitė politinėms partijoms priminė jų vietą ir atsakomybę šalies politinėje sistemoje. Prezidentė aštriai pasisakė apie tai, kad Lietuvoje partijos yra uzurpavusios valdžią. Sunku nesutikti su tokia nuostata. Vos kelių procentų Lietuvos piliečių pasitikėjimą turinčios politinės partijos turi didžiąją dalį parlamento ir visus savivaldybių tarybų mandatus. Tuos pačius kelis procentus šalies gyventojų savo narių gretose turinčios šalies politinės partijos užima absoliučiai dominuojančią padėtį atstovaudamos visiems šalies rinkėjams.

Toks menkas politinių partijų legitimumas ir prie absoliutaus nulio artėjantis pasitikėjimas negali nekelti nerimo dėl Lietuvos demokratijos kokybės ir jos tobulėjimo galimybių. Vargu ar pačios politinės partijos suskubs tuo rūpintis. Partijai Lietuvoje įsteigti iki šiol pakanka vieno tūkstančio steigėjų, nėra net privalomos nuostatos dėl nario mokesčio. Dėl šios priežasties “tautos prisikėlimo juokdarių” partijos prieš rinkimus dygsta kaip grybai po lietaus.

Antipartine retorika garsėjo ir prezidentas Valdas Adamkaus. Bet jis vartojo tik inteligentiškas užuominas apie nesprendžiamas svarbiausias šalies problemas. Prezidentė D.Grybauskaitė nesibodi nurodyti ir šių problemų sprendimo būdų bei neketina taikstytis su partijų snauduliu. Prezidentė ragina kuo greičiau keisti Konstituciją ir įteisinti tiesioginius merų rinkimus, skaidrinti politinių partijų finansavimą, užbaigti liustracijos procesą, paskelbiant visą Lietuvoje esančią KGB medžiagą.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybei pradirbus pusantrų metų Socialdemokratų partija, pagaliau išsimiegojusi ir atsitokėjusi po valdžios praradimo apopleksijos, pateikė visuomenei alternatyvią šalies politinės ir ekonominės raidos programą “Plačioji koalicija”. Gaila, kad programa beveik niekuo neįtikina. Joje ir vėl už šūkių bei kaltinimų politiniams oponentams rimtos Lietuvos ateities vizijos analizės nesimato. Po programos nuostatomis pasirašytų tiek dauguma sveiko proto žmonių, tiek dabartinė A.Kubiliaus Vyriausybė.

Tokios pilnos “vandenėlio” Lietuvos partijų programos yra nepateisinamos turint galvoje, kad šalies politinės partijos kasmet gauna kelių dešimčių milijonų litų mokesčių mokėtojų dotacijas, bet savo darbą atlieka paviršutiniškai. Universitetuose pilna ekonomikos, sociologijos, teisės ekspertų, kurie galėtų atlikti ir politikų formuluojamos politinės valstybės vizijos socioekonometrinius skaičiavimus, ir poveikio visai ekonomikai analizę.

Prezidentė išliko objektyvi vertindama partijas, nieko iš jų neišskyrė ir pasakydama, kad jei valdančioji koalicija nesugebės priimti sprendimų, ji pasilieka sau teisę kalbėtis su kitomis partijomis. Tai Lietuvos politikoje naujoviškas ir blaivus požiūris į šalies politines partijas. Jos valstybei ir piliečiams svarbios ir reikšmingos tiek, kiek pajėgios spręsti realias problemas. O pasinėrusios į tarpusavio kovų farsą ir populistinę partinę propagandą tik kenkia Lietuvos valstybei. Jei prezidentei pavyktų sukurti naują ir dalykišką politinių partijų veiklos būdą, tai būtų didžiulis indėlis į Lietuvos demokratijos plėtrą.