Milošišką “Tėvynės ieškojimo” temą vėl gvildenantis kasmetinis Thomo Manno festivalis Nidoje pateikia naujų sprendimų, kurie galėtų ir turėtų tapti kelrode žvaigžde ne tik tapatybės paieškų krizę išgyvenančiam Lietuvos politiniam elitui, bet ir kiekvienam savo tėvynės paieškas tebetęsiančiam lietuviui.

Net ir proginės kalbos dažnai gali atskleisti netikėtą Europos valstybių tarpusavio simpatijų ar antipatijų turinį. T.Manno festivalio atidarymo proga Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje apsilankė ir kalbėjo net trys prezidentai: čia savo vizitą Lietuvoje baigęs Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir nuolatinis šio festivalio globėjas, kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Taip sutapo, kad tuo metu, kai Lietuva padarė pirmą skausmingą bandymą išspjauti prieš dešimtmetį nuo “Gazpromo” pinigų krūvos pakilusį ir su visa bizantiška smarve bei agresyvumu į visų mūsų burnas įskridusį Viktorą Uspaskichą, Lietuvoje lankėsi Vokietijos Prezidentas J.Gauckas.

Pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį Lietuvos politikos manipuliatoriui ir mūsų valstybės civilizacinio atsilikimo nuo Vakarų Europos simboliui atsirado viltis, kad jau esame pajėgūs išspjauti iš savo burnos tai, kas į ją įskridę, per ilgai ir pavojingu metu snaudžiant prasižiojus trims šimtams tūkstančių Lietuvos rinkėjų. Šie rinkėjai net keleriuose rinkimuose nesugebėjo atskirti šilto lietaus nuo šlapinimosi jiems už apykaklės. Jie, matyt, ir šiandien tiki Maskvos metro stoties alumno pučiama migla, kad tai buvo politinis procesas, o ne tiesiog nepriklausomo teismo sprendimas pagal tuos faktus, kuriuos surinko ir teismui pateikė prokurorai.

Dėl greitos ir todėl paviršutiniškos žiniasklaidos bei kvanktelėjusių visuomenės veikėjų nuolatinio teismų žeminimo, apibendrinant atskirus nevykusius teismų sprendimus ir taip kasdien kuriant nepasitikėjimą savo valstybe, dalis piliečių nebesuvokia, kad teismai mūsų valstybėje gali veikti ir kokybiškai. Tiesiog prokurorai surinko duomenis apie ilgametę Darbo partijos kriminalinę veiklą ir pateikė juos teismui su neabejotinais įrodymais.

Taip jau gali atsitikti ir tokioje valstybėje kaip Lietuva, kurios piliečiai mažai pasitiki savo demokratijos kokybe. Bet Lietuva dar kartą apsivalė (panašaus lygio apsivalymas įvyko pašalinant Rolandą Paksą iš prezidento posto). Ar tai nėra pagrindas pradėti gerbti savo valstybės demokratijos pajėgumą apsivalyti nuo įvairaus plauko, nuo mėšlo krūvų pakylančių ir į pražiotas burną galinčių patekti smirdinčių mašalų?

Vokietijos Prezidentas Nidos festivalio atidarymo proga priminė, kad dalis lietuvių, kaip ir dalis Rytų vokiečių, paliko savo tėvynę ieškodami naujos politinės tėvynės, kurioje galima prisiglausti. Bet kitos politinės tėvynės nei lietuviams, nei vokiečiams niekada netaps namais, tikrąja tėvyne. Naujoji politinė tėvynė geriausiu atveju gali tik ekonomiškai palengvinti pasitraukimo iš tikrosios tėvynės skausmus. Rytų vokietis, kovotojas prieš komunizmą, tokių laisvės kovotojų, kaip Vaclavas Havelas, sąjungininkas J.Gauckas, šnekėdamas apie atjautą mūsų išgyventoms kančioms sovietmečiu, taip kalba gerai suprasdamas, kas yra totalitarizmas ir kiek daug esame pasiekę per tuos metus, kai gyvename laisvi.

Vokietijos Prezidentas priminė ir D.Grybauskaitei Vokietijos Acheno miesto įteiktą Karolio Didžiojo premiją, kuri skirta ir už tai, ką Lietuvai pavyko pasiekti kuriant demokratiją ir rūpinantis savo ekonomika. Politikos “Oskaru” vadinamas apdovanojimas Prezidentei skirtas už Lietuvos indėlį siekiant ES vienybės ir visos Europos ekonominio stabilumo. Apdovanojimo komitetas taip pat pabrėžė D.Grybauskaitės vaidmenį vykdant ES biudžeto reformą ir užtikrinant Baltijos valstybių dinamišką raidą.

O ypatingų J.Gaucko simpatijų ir įvertinimo Lietuva sulaukė už tai, kad įveikė vieną didžiausių ES ekonominių ir finansinių krizių savarankiškai, be pagalbos iš išorės. Vokietijos Prezidento manymu, tai turėtų suteikti drąsos ir ateičiai.

Senojoje Europoje vėl atsiradus pavojingam plyšiui tarp socializmo iliuzijų bei bendros ES pinigų spausdinimo kišenės pavergtos Prancūzijos ir sėkmingo eksportuojančio ekonomikos modelio bei vartotojiško asketizmo Vokietijos, šios dvi valstybės neišvengiamai ieškos sąjungininkų, besiburiančių aplink prancūziškus ar vokiškus ES ateities modelius. Šių valstybių vadovų užsienio vizitai jau yra ES ateities rinkimų kampanijos. Ar bus pasisakoma už prancūzišką bendros piniginės – bendrų ES platinamų ir apmokamų obligacijų ateitį, ar bus linkstama į nacionalinę fiskalinę drausmę, kurios garantu išliks nacionalinė ekonomika?

Tokio agitacinio pobūdžio buvo ir Vokietijos Prezidento J.Gaucko vizitas į Lietuvą. Nereikia stebėtis, kad būtent Vokietijos politikai mato D.Grybauskaitę Europos politikos olimpe. Vokiečiai moka gerbti savo sąjungininkus, galimus vokiškojo ES modelio šalininkus.

Jei šioje ES ateities paieškos dvasioje vykęs J.Gaucko vizitas įkvėptų Lietuvos politinį elitą veikti atsakingai ir drausmingai, racionaliai tvarkyti valstybės fiskalinę politiką, suteikti aiškų prioritetą šalies ekonomikos augimui, tai būtų geriausia, kas galėtų atsitikti Lietuvai ir Europai šioje pilnoje neapibrėžtumo ir miglotos ateities situacijoje.

D.Grybauskaitei ir toliau teks ne tik rodyti racionalų, argumentuotą, apskaičiuotą Lietuvos ateities kelią. Šalia valstybės ateities vizijos kūrimo Prezidentei teks užsiimti ir mūsų bizantiškos, pilnos sukčiavimo, asmeninių bukų interesų tenkinimo politikos sanitariniais valymais. Iškėlus Lietuvos politikos apvalymo nuo įvairaus plauko politikierių, kurie dėl mūsų rinkėjų naivumo ir bukumo sugeba patekti į renkamus valstybės postus, tikslą, Prezidentei teks ir toliau nepamiršti savo krypties ir neįsivelti į populistinį politikavimą po gero pusmečio prasidėjus naujos kadencijos rinkimų kampanijai.

Toks Lietuvos ir Vokietijos suartėjimas yra geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvos užsienio politikoje. Vokietija – ne tik didžiausias ES biudžeto donoras, bet ir ES ekonominis eksporto lokomotyvas, galintis timptelėti savo ekonomiką tebevystančias naujas ES nares į priekį. Belieka tikėtis, kad pati Prezidentė, kiti Lietuvos užsienio politikos projektuotojai, politinis elitas, verslas, net ir savivaldybės užsikabins už šios galimos naujos realistinės, vaisingos Lietuvos užsienio politikos ašies.

Vokietijos ir Lietuvos suartėjimas yra ne tik mūsų galimybė sparčiau žengti į priekį – tai pirmiausia mūsų garantuota galimybės išsiveržti iš Bizantijos siunčiamų „gelbėtojų“ viktorų gniaužtų. Tokie kaip Viktoras Uspaskichas gali lengvai tarpti tik tokiose visuomenėse ir tokiose valstybėse, kuriose racionalumas, šaltas protas, savo valstybės bendro intereso suvokimas nusileidžia ištižimui, tikėjimui politikos mesijais, pasidavimui lengvoms ir paviršutiniškoms politinėms manipuliacijoms.