Nekeldamos savo kandidatų dešiniosios partijos bando dviejų turų rinkimų sistemą pakeisti į vieno. Tačiau taip pastatydami Dalią Grybauskaitę į visų kitų kandidatų kritikos taikinio poziciją.

Ryškėjančiame prezidento rinkimų kovos peizaže žioji dešiniųjų partijų atstovų vakuumas. Nors ryškiausia potenciali rinkimų lyderė – dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė dar nė nepareiškė, ar kandidatuos antrai kadencijai, Liberalų sąjūdis jau deklaravo remsiąs jos kandidatūrą.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai kitokių planų taip pat neturi, o kai kurie jų piktinasi kiekvienu nauju kandidatu, nes juk visi nugnybs nors trupinėlį rinkėjų palankumo, kas gali lemti antrojo rinkimų turo būtinybę. O antrojo turo spąstuose jau dukart fiasko patyrė pirmajame ryškiai pirmavę kandidatai – Artūras Paulauskas 1997 m. (nors pirmajame ture buvo pelnęs net 44,7 proc.) ir Valdas Adamkus 2002 m. (nors pirmajame ture surinko 35,1 proc.).

Tačiau prezidento rinkimai Lietuvoje juk ir yra dviejų turų.

Dešinieji painioja rinkimų sistemas

„Dviejų raundų rinkimuose turėtume turėti daugiau kandidatų pirmajame, o antrajame jau varžosi du lyderiaujantys. Kas dabar vyksta Lietuvoje, iš pirmo žvilgsnio nelabai įtikėtina: elgiamasi taip, kaip valstybėse, kuriose būna vienas rinkimų raundas“, – pastebi ISM vyr. lektorius politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Tiesa, pasak jo, nesunku suprasti, kodėl taip vyksta: D.Grybauskaitės populiarumas beprecedentis, tad daugiau diskutuojama ne apie tai, kas gali išeiti į antrąjį turą, bet ar jis apskritai bus.

Viena vertus, dešiniųjų logika gal ir pateisinama: centro dešiniųjų elektoratui paliekant vieną stiprų kandidatą didesnė tikimybė išvengti nenorimų netikėtumų balsams išsibarsčius per kelis. Lygiai tokią pat idėją – valdančiajai daugumai kelti vieną kandidatą – siūlė, bet nesėkmingai, ir kai kurie kairiosios pakraipos politikai.

Tačiau kur jie – tie partijų lyderiai, pajėgūs vesti valstybę į priekį ir sugebantys savo gebėjimais įtikinti visuomenę, kad ši už juos balsuotų? Konservatoriai niekad ir neturėjo visuomenei patrauklaus lyderio. Jų kandidatavimas prezidento rinkimuose beviltiškai prastas. Vytautas Landsbergis 1997 m. jis pelnė 15,7 proc. ir nepateko į antrąjį turą. Po to konservatoriai – štai jau sptyniolika metų – sėkmės prezidento rinkimuose nė nebando.

KTU viešosios politikos ir administravimo instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Vaidas Morkevičius primena, kad ir socialdemokratų pozicija prezidento rinkimuose visą laiką buvo keista: „Kartą kandidatavo Vytenis Povilas Andriukaitis, dabar – Zigmantas Balčytis. Jie lyg ir atstovaujantys socialdemokratų veidui, išsakantys jų idėjas, bet – ne stipriausi Socialdemokratų partijoje, ne partijos lyderiai. Vienintelė išimtis – Algirdas Brazauskas 1993 m., bet jis tuomet buvo LDDP kandidatas, dar iki šiai partijai susijungiant su socialdemokratais. Kodėl socialdemokratai nekelia geriausio kandidato – nežinau.“

Bet socialdemokratai kandidatą bent jau kelia, o stipriausios dešiniosios partijos – ne. Liberalų sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius net atvirai piktinosi, kad partija, nekeldama savo kandidato (o jis pats neslėpė ambicijų juo tapti antrą kartą), sukūrė kandidatą Artūrą Zuoką. Juk liberalių pažiūrų rinkėjams, jei jie nenori balsuoti už D.Grybauskaitę, lieka tokia alternatyva.

Liberalų ir konservatorių taktika – be pralaimėjimo: rinkimuose nedalyvauja, o savo prezidentą lyg ir turi, nes išreiškė paramą rinkimų lyderiui, net jei šis, kaip kad D.Grybauskaitė, yra viešai pasakęs, esą jam nereikia jokių partijų paramos. Kaip pastebi istorikas, politikos apžvalgininkas dr. Vygantas Vareikis: „Partijos, deklaruodamos D.Grybauskaitei paramą, ateityje tikisi pozityvios jos pozicijos jiems rūpimais klausimais, o ir prezidentė žinos, kam turi būti dėkinga už paramą, nes jei konservatoriai ir liberalai nekelia kandidatų, jų elektoratas, žinoma, bus raginamas paremti kitą.