Prieš išeidamas vasaros atostogų premjeras Andrius Kubilius pateikė du siurprizus: pirmiausia savo patarėju užsienio politikai paskyrė karjeros diplomatą Laimoną Talat-Kelpšą, o netrukus buvo pranešta, jog į premjero patarėjus kviečiamas ir buvęs ambasadorius NATO Linas Linkevičius.
Jeigu dėl pirmojo paskyrimo A.Kubiliaus aplinka tiek Vyriausybėje, tiek partijoje paniurnėjo už uždarų durų, tai dėl L.Linkevičiaus buvo užprotestuota viešai. Nes yra dėl ko ir už ką.
Reikia priminti, jog esminis priekaištas buvusiam URM sekretoriui L.Talat-Kelpšai yra vienas – jis, kaip diplomatas ir valstybės tarnautojas, yra “valstybininkų” klano įkūrėjo Albino Januškos “augintinis”. Savo karjerą L.Talat- Kelpša nerukus po studijų pradėjo A.Januškos padėjėju prezidentūroje, o po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties kilus skandalui iš URM sprunkantis A.Januška savo įpėdiniu ministerijos sekretoriaus poste paliko L.Talat-Kelpšą. VSD veiklos tyrimas, pasikeitus valdžioms ėmęs byrėti “valstybininkų” klanas ir kiti po to sekę įvykiai nubloškė L.Talat-Kelpšą į ambasadą Gruzijoje, kurioje prieglobstį buvo radę ir daugiau “valstybininkų”. Sugrįžimas iš ten į premjero patarėjo vietą tolygus reabilitacijai, nors Vyriausybėje kalbėta, kad prieš tai L.Talat-Kelpšai teko ilgai ir karštai įrodinėti savo patikimumą bei ištikimybę.
Pretenzijų dėl darbo kokybės, jo rezultatų, kiek teko girdėti, L.Talat-Kelpšai niekada nėra buvę, tad jeigu jis sugebės atsispirti pagundai nesidalyti Vyriausybėje prieinama informacija su senais bičiuliais iš “valstybininkų” klano, patarėjas iš jo turėtų būti neblogas.
Bet štai L.Linkevičius – kitas reikalas. Jis – ne šiaip karjeros diplomatas, puikiai pažįstantis NATO būstinės Briuselyje koridorius. Jis dar ir politikas, du kartus buvęs krašto apsaugos ministru. Tai, kad jis buvo kairiųjų Vyriausybės politiku, irgi ne didelė bėda – kaip taikliai pastebėjo įtakingas konservatorius Jurgis Razma, “kai subręsta, socialdemokratai nesunkiai tampa konservatoriais”. Bėda yra L.Linkevičiui esant ministro poste vykdyta krašto apsaugos politika, kurią puse lūpų dabartinė ministerijos vadovybė ir kariškiai vadina “kariuomenės griovimo politika”. Tai prie L.Linkevičiaus susiformavo nuostata, kad Lietuvai reikia tik tiek kariuomenės, kiek reikia skirti į budėjimą NATO parengties pajėgose ar taikos įvedimo misijoms užsienyje. Todėl Lietuva šiandien vietoje kadaise planuotų trijų brigadų turi iš esmės tris batalionus, iš kurių tik vienas pajėgus. Tai prie L.Linkevičiaus buvo faktiškai sunaikinti Pamario dragūnų ir Kauno jėgerių batalionai. Tai prie L.Linkevičiaus susiformavo nuostata, kad pirkdama ginkluotę Lietuva turi orientuotis į tai, ko reikia misijoms užsienyje vykdyti, o ne į tai, ko gali prireikti tiesiogiai ginant šalį. Tai prie L.Linkevičiaus pradėta diegti kariuomenės profesionalizavimo ir šauktinių atsisakymo idėjos, kurias galutinai įgyvendinus Gediminui Kirkilui ir Juozui Olekui, kariuomenė liko beveik be eilinių, o Lietuva – be kariuomenės ir be rezervo. Tai prie L.Linkevičiaus įsigalėjo praktika, kad Krašto apsaugos ministerijos vadovybė nekovoja Vyriausybėje ir Seime dėl deramo kariuomenės finansavimo, kurią paskui sėkmingai tęsė kiti socdemų ministrai, kol galiausiai Lietuva tapo mažiausią nuošimtį gynybai skiriančia NATO šalimi. L.Linkevičiaus paskyrimas į politines pareigas Vyriausybėje automatiškai užprogramuotų konfliktą ne tik su kariuomene, bet ir su Krašto apsaugos ministerija, kur ministrės patarėju dirba buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, prieš kurį L.Linkevičius ne itin garbingais būdais intrigavo dar būdamas ministras.
Sunku pasakyti, ar apie tai galvojo (jei iš viso galvojo) A.Kubilius, kviesdamasis L.Linkevičių į savo patarėjų komandą. Veikiausiai jis galvojo apie visai kitus dalykus, pirmiausia – pareigą kurti “institucinę atmintį”, aukštus postus užėmusius pareigūnus paliekant valstybės tarnyboje ar šalia jos, kad visada būtų galima pasinaudoti jų sukaupta patirtimi. Būtent taip elgiamasi didelę patirtį turinčiose valstybėse, kur netgi akivaizdžiai prisidirbę aukščiausio lygio politikai ir pareigūnai nebūna visiškai išmetami į politinį sąvartyną. Lietuva, deja, kol kas vadovaujasi labiau atvirkščia praktika.
Bet negalima saugoti “institucinės atminties” skiriant veikėją, kurio vykdyta politika šiandien pripažįstama neabejotinai klaidinga, į politikos formuotojo pareigas. O juk L.Linkevičiui, kaip skelbta, ketinama pavesti “strategijų kūrimą”! Jokių abejonių, patirtį jis turi milžinišką, pusantro dešimtmečio arba vadovavo KAM, arba atstovavo Lietuvą NATO. Tokiais žmonėmis nesimėtoma, jų sukauptos žinios ir ryšiai išnaudojami kone privaloma tvarka. Būtent tokiems atvejams sugalvoti įvairūs valstybės išlaikomi tyrimų centrai, mokymo įstaigos, galiausiai – ambasadorių specialiems pavedimams institucija. A.Kubilius, kadaise, dar draugystės su G.Kirkilu laikais itin mygo pastarąjį suformuoti bent vieną visavertį “think tank‘ą”, kuris galėtų užsiimti ilgalaikės valstybės raidos tyrimais. G.Kirkilui, žinia, tokie dalykai nerūpėjo, bet dabar A.Kubilius pats galėtų pasekti savais patarimais ir tokį mąstymo centrą sukurti. Kandidatą į vadovus irgi turi po ranka.