2012-aisiais dvidešimtmetį mini ne tik „Veidas“, bet ir LR Konstitucija, atkurta Prezidento institucija, laikinieji lietuviški pinigai – talonai, taip pat daugybė reikšmingiausių šiandienos verslo įmonių.

1992-ieji įėjo į istoriją kaip itin sudėtingi ir Lietuvos valstybės raidai reikšmingi, bet tikrai nenuobodūs metai, paženklinti ūkio nuosmukio, Rusijos ekonominės blokados, Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės griūties bei daugelio kitų svarbių įvykių. Tai lemtingų lūžių metai, kai buvo padėti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pamatai.
Prisiminti 1992-uosius ypač sveika tiems, kurie nuolat skundžiasi, kaip sunku gyventi šių dienų Lietuvoje.
Daugelis jau pamiršo, kad 1992-ųjų rudenį ir dalį žiemos teko pragyventi be karšto vandens, prie vos šylančių radiatorių. Pradėjus dirbti naujajai Aleksandro Abišalos Vyriausybei, Rusija nutraukė naftos tiekimą Lietuvai, todėl spalį daugumoje sostinės degalinių atsirado lentelės su užrašu „Benzino nėra“, o šildymo sezonas buvo kiek įmanoma vėlinamas. Net ir galiausiai ėmus šildyti temperatūra daugelyje butų tesiekė 13–15 laipsnių – turimi mazuto rezervai buvo itin kuklūs, tad teko šildytis minimaliu režimu. „Prie Abišalos vienas šonas šyla, kitas šonas šąla“, – taip dar vis sugebėdami pajuokauti kalbėjo žmonės, o pats A.Abišala šiandien sako, kad tai buvo geras, bet ne visai tikslus posakis. „Nes žiemą šalo net ne vienas šonas, o abu…“ – patikslina buvęs Vyriausybės vadovas.
Jau pasimiršo ir tai, kad kūdikių lovelės buvo statomos virtuvėje, prie kone nuolat degančios dujinės viryklės ugnelės, o didžiausia naujiena dienraščiuose tapdavo pranešimas apie porai dienų įjungiamą karštą vandenį. „Miestas beveik tris dienas taškėsi, pliuškenosi, įvairiais skalbimo milteliais putojo. Kai kurie per dieną maudėsi net po tris kartus – kad švaros užtektų ilgam, nes kitas „didysis įjungimas“ pažadėtas tik per šv. Kalėdas“, – apie Kaune trumpam atnaujintą karšto vandens tiekimą 1992 m. lapkričio 25 d. rašė „Lietuvos rytas“.
Spauda taip pat skelbė, kad mažesniuose miestuose ir rajonuose sparčiai daugėja žmonių, kurie, pristigę pinigų brangiems suskystintų dujų balionams, maistą ruošia ant laužo savo kieme. Na, o Vilniaus gyventojų, turinčių skolų už įvairias butų komunalines paslaugas, skaičius 1992-aisiais šoktelėjo nuo 3–5 iki 30 proc. „Nebemokančių už butus gyventojų skaičius kas mėnesį didėja ir pasiekė grėsmingą ribą <…>. O tai dar dabar, kai šilta ir nereikia mokėti už šildymą“, – 1992 m. rudens pradžioje skelbė „Lietuvos rytas“.
A.Abišala šiandien prisipažįsta, kad ir jis, Vyriausybės vadovas, yra patyręs, ką reiškia neturėti pinigų net maistui. „Pati didžiausia mano, kaip premjero, alga buvo 37,5 dolerio per mėnesį, – teigia jis. – Tad jei kam nors atrodo, kad mes dabar gyvename neturtingai, tai tuomet gyvenome nepalyginti prasčiau.“
1992-ieji visada bus prisimenami ir kaip didžiausios infliacijos (viršijusios net 1000 proc.) metai, kai maisto produktai vos per dieną pabrangdavo po keletą kartų, ir vis didėjančio nuosmukio bei tautos nusivylimo, kurio nebepajėgė nuslopinti net pakili valstybės atgimimo dvasia, laikotarpis.
Bet viso to fone buvo žengiami lemtingi valstybei žingsniai: priimta LR Konstitucija, surengti pirmieji laisvi Seimo rinkimai, atkurta Prezidento institucija ir paskirtas laikinasis valstybės vadovas, galutinai atsisakyta sovietinių rublių ir įvesti laikini lietuviški pinigai – talonai, o Barselonos olimpinėse žaidynėse pirmąkart suskambo Lietuvos himnas. „Lietuvoje sustos gyvenimas, kai mūsų krepšininkai žais Barselonoje“, – išlydėdamas krepšinio rinktinę į žaidynes anuomet sakė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ir buvo visiškai teisus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.