Kuriamos grandiozinės programos ir projektai, o realiame gyvenime jaunam verslui koją pakišti gali tiesiog nesukalbami kaimynai.

28-erių programavimo specialistas Dominykas Bumblauskas yra vienas tų, kurie patikėjo, kad pasinaudojus valstybės parama galima įgyvendinti savo svajonę – dirbti mėgstamą darbą. Kartu su trimis draugais, tarp kurių buvo profesionalus barmenas, virtuvės šefas ir rinkodaros specialistas, Vilniaus centre sumanė atidaryti laundžo barą, kuriame skambėtų madinga elektrosvingo muzika, rinktųsi jaunimas ir miesto svečiai.
Sutarę dėl jauniems verslininkams teikiamų INVEGOS garantijų paskolai iki 87,5 tūkst. Lt, vyrai parengė verslo planą, sunkiai, bet vis dėlto gavo kredito unijos pažadą finansuoti verslo pradžią, tačiau verslo taip ir nepradėjo dėl labai proziškos priežasties – prieš barą sukilo kaimyninių namų gyventojai.
Pasak D.Bumblausko, šis pusę metų trukęs procesas, kainavęs nemažai nervų, laiko ir pinigų, parodė, kad gražiai skambančios valstybės iniciatyvos skatinti jaunimą imtis nuosavo verslo gyvenime gali atsimušti į paprasčiausią biurokratizmą, savanaudiškumą ir interesus.
“Kai su 600 puslapių verslo planu atėjome į INVEGĄ, jie buvo sužavėti. Sakė: “Fantastika, vyrai, pirmyn!” Įkūrėme mažąją bendriją, buvome parengę du verslo plano variantus – optimistinį ir pesimistinį, bet tokios liūdnos pabaigos tikrai nebuvome numatę”, – pasakoja vaikinas.
Pirmiausia reikalai ėmė strigti kredito unijoje, kuriai netiko jų turima preliminari sutartis su patalpų nuomotoju. Tik tuomet, kai jaunuoliai kreipėsi į Lietuvos kredito unijų asociaciją ir buvo duotas nurodymas iš viršaus, kredito unija sutiko juos kredituoti. Bet didžiausia staigmena laukė Vilniaus savivaldybėje, į kurią jie kreipėsi dėl licencijos prekiauti alkoholiu. Tada ir sužinojo, kad name, kuriame norėtų atidaryti barą, gyvena savivaldybės valdininkų ir net tariamų konkurentų (toje pačioje gatvėje esančio baro) giminės ir apskritai savivaldybė užversta gyventojų skundais dėl anksčiau tose patalpose veikusio baro.
“Gyventojams bandėme aiškinti, jog ketiname atidaryti stilingą barą, ne eilinę “girdyklą”, o prekyba alkoholiu reikalinga, kad galėtume išsilaikyti, siūlėme įvairius barterinius mainus, bet viskas veltui. Sunku suprasti, kodėl miesto centre, kur didžiausi žmonių srautai ir turėtų virti gyvenimas, šurmuliuoti barai, kavinės, toleruojamas toks kategoriškas gyventojų nusistatymas. Šaipydamiesi jie mums siūlė biblioteką atidaryti ar pieno barą. Bet tą patį galima ir jiems pasakyti: norite ramybės – kraustykitės iš centro”, – rėžia vaikinas.
Jis sako, kad gavo nepigią pamoką (kainavo parengti verslo planą, buvo sukurtas ir valgiaraštis, skrajutės), tačiau rankų nenuleidžia ir dirbti darbo, kuris būtų ne prie širdies, nesirengia.
“Gerai žinau, koks darbas man patinka, o šita pamoka – tai tikrai ne pabaiga. Valstybės parama jaunimo verslumui skatinti yra iš tiesų puikus dalykas. Tik jei norime, kad jaunimas neišvažiuotų iš Lietuvos, kurtų čia savo verslą, steigtų darbo vietas, institucijos ir visuomenė turi keisti požiūrį ir labiau pasitikėti jaunais žmonėmis”, – mano Dominykas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m