Kai tik rinkimai artyn, tai ir pasipila siūlymai keisti rinkimų tvarką. Ši prasta tradicija užgimė, regis, prieš penkiolika metų. Per visą šį laiką Seimo rinkimų tvarkos keitimo adeptai nesugalvoja nieko nauja, be šventos trejybės: sumažinti Seimo narių skaičių, panaikinti balsavimą už kandidatų sąrašus, įvesti privalomąjį rinkėjų atvedimą prie urnų.

Kodėl reikia didinti vieno Seimo nario rinkėjų, kuriems jis atstovautų, kiekį, niekas net nebandė aiškinti, apsiribodami riksmais “vis vien jie nieko neveikia”. Kodėl norima atimti iš žmonių galimybę balsuoti ne vien už jų apygardoje iškeltą kandidatą, bet ir už kitus jiems patinkančius politikus, išsikėlusius kitur, bet esančius patinkančios partijos sąraše, irgi dorai paaiškinti nesugebama.

Dėl siūlymo įvesti privalomąjį balsavimą šiek tiek kitaip. Iš pažiūros tarsi logiškai sakoma, kad jeigu Seimą išrenka mažiau nei pusė balso teisę turinčių asmenų, tai toks Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė tarsi nevisavertė, nes neatstovauja gyventojų daugumai. Tačiau kas sakė, kad valstybę valdyti turi būtinai dauguma jos gyventojų? Valdžia – tai kartu ir atsakomybė, tad toli gražu ne kiekvienas nori jos imtis. Demokratija nuo savo atsiradimo dienos remiasi principu, kad balso teisę turi tik savarankiški ir veiksnūs gyventojai, tad daugelį amžių demokratines valstybes valdydavo mažuma jų piliečių. JAV, vienoje šalių, kuriose demokratija veiksmingiausia, lig šiol rinkimuose dalyvauja tik tie, kurie užsiregistruoja, o rinkėjais nesiregistravusieji net neskaičiuojami. Tai visiškai teisinga, nes esant demokratijai tie, kurie nenori dalyvauti rinkimuose, iš anksto sutinka, kad jiems bus gera bet kokia valdžia, kurią išsirinks aktyvioji visuomenės dalis.

Jeigu, kaip neseniai pasiūlė 40 Seimo narių, būtų pakeista Konstitucija ir įvestas privalomasis balsavimas, iš karto būtų apribota nemažos visuomenės dalies laisva valia nedalyvauti valstybės valdyme. Galima piktintis ir moralizuoti, bet neįmanoma paneigti akivaizdaus fakto – susovietintoji visuomenės dalis iš esmės nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dienos nedalyvauja kuriant valstybę. Demokratija, laisvas savo atstovų valdžioje pasirinkimas, atsakomybė už savus sprendimus jiems nesuprantami ir nepriimtini dalykai. Jeigu tokius žmones varu atvarytų į rinkimus, tai geriausiu atveju, jie balsuos už savo buvusį poną – kolchozo pirmininką ar rajkomo sekretorių, blogiausiu – už kokį svieto perėjūną ar oligarchą, galintį pasiūlyti už balsą litu daugiau nei konkurentas.

Tai suvokiant nestebina, kad prievartinį dalyvavimą rinkimuose siūlo turtingiausias Seimo narys, o jį remia įvairūs populistai ir vienkartinių partijų atstovai.