Europos Parlamente diskusijos ir svarstymai dėl trijų Europos atominių elektrinių uždarymo, tarp jų – ir Ignalinos jėgainės, vis labiau intensyvėja ir kitų metų pradžioje turėtų pasiekti finišą.

Nors galutinį žodį dėl finansavimo tars Europos Sąjungos vadovai, labai svarbu, koks sprendimas bus priimtas Europos Parlamente ir kokias išvadas pateiks Pramonės ir energetikos komitetas, kuriame šiuo metu diskutuojama, kurios sutarties pagrindu turėtų būti skiriamos lėšos Ignalinos atominei jėgainei uždaryti.

Bulgarijos ir Slovakijos atveju Europos Komisijos pasirinktas teisinis kelias – remtis Euroatomo sutartimi, nes šių valstybių stojimo į ES sutartyse jokia kita procedūra tolimesniam atominių elektrinių uždarymo finansavimui – nenumatyta. Europos Komisija tuo pačiu dokumentu siūlo remtis ir skiriant paramą IAE uždarymui. Tačiau, ar tai būtų teisinga? Būtent šios, dėl Ignalinos projekto kilusios diskusijos baigtis gali lemti, kokio dydžio parama bus skirta Ignalinos jėgainei uždaryti ir ar bus paisoma Bendrijos įsipareigojimų, numatytų Lietuvos Stojimo į ES sutarties 4-ajame protokole.

Tačiau apie viską – iš eilės, nors diskutuoti apie tai, kas parašyta juodu ant balto lyg ir neturėtume.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, 2003 m. buvo pasirašyta taip vadinama Stojimo sutartis, kuri turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir visos pagrindinės ES veikimą reguliuojančios sutartys. Šios sutarties 4 protokole „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“, šalys (t.y., Lietuva ir Europos Sąjunga) susitarė, jog: Lietuva įsipareigoja galutinai sustabdyti Ignalinos atominę elektrinę, ir nutraukti dviejų jos blokų eksploatavimą, o Europos Sąjunga – teikti adekvačią papildomą paramą šios elektrinės eksploatavimo nutraukimui. Pažymėtina, kad sutartyje nebuvo apibrėžtas galutinis laikotarpis, iki kada ES paramą įsipareigojama teikti.

Slovakija bei Bulgarija, stodamos į Europos Sąjungą, taip pat įsipareigojo uždaryti savo teritorijose esančias atomines elektrines. Skirtumas toks, kad Lietuvos stojimo dokumentuose, nustatančiuose IAE uždarymo sąlygas, numatyta, jog ir po 2006 metų Europos Sąjungos institucijos privalo teikti adekvačią papildomą paramą IAE uždarymo finansavimui, tuo tarpu Bulgarijos ir Slovakijos atvejais besąlyginis finansavimas numatytas tik iki tam tikro laikotarpio, kuriam pasibaigus  ES finansavimas būtų skiriamas tik tuo atveju, jei ES institucijos taip nuspręstų.

Nesigilinant į paties įsipareigojimo uždaryti IAE racionalumą, tenka pasidžiaugti, jog Lietuvos derybininkams prieš beveik dešimt metų pavyko išsiderėti kur kas geresnes sąlygas IAE uždarymo finansavimui, lyginant su kitomis dviem šalimis.

Deja, artėjant laikotarpiui, kuomet turi būti nustatyti finansavimo šių elektrinių uždarymui dydžiai kitam finansiniam laikotarpiui (2013-2020 m.), Europos Komisija tarsi pamiršo, jog Europos Sąjunga Lietuvai yra įsipareigojusi teikti paramą ir nusprendė pritaikyti tas pačias taisykles, kaip ir Slovakijai bei Bulgarijai – nustatyti papildomus kriterijus paramai gauti.

Prisimenant, kad ES institucijos ne sykį yra reiškusios Lietuvai pastabas dėl vėlavimų statant panaudoto branduolinio kuro saugyklas ir nesutarimų su bendrove „Nukem“, galima būtų  spekuliuoti, jog papildomi saugikliai nustatomi, norint apsidrausti nuo tokių vėlavimų ateityje. Tačiau susirūpinimas dėl vėluojančių darbų nesuteikia teisės atmesti ES pusės įsipareigojimus, Europos Komisijai pakeičiant mažiau patogų teisinį pagrindą, sulyginant Lietuvą, kurios padėtis yra kitokia, su Bulgarija ir Slovakija. Šią poziciją teko ne kartą ginti diskutuojant su kolegomis Europos Parlamente.

Nerimą kelia tai, jog Europos Komisija, kuri dažnai yra vadinama „Europos teisės sergėtoja“ ir labai atidžiai stebi, kaip valstybės narės laikosi ES teisės, šįsyk pateikė prieštaringą pasiūlymą. Pati teisės akto projekte pripažinusi, jog Lietuvos padėtis yra kitokia nei Slovakijos ir Bulgarijos, Komisija siūlo visoms trims valstybėms pritaikyti vienodas taisykles.

Europos Komisijos pasiūlymas šiuo metu svarstomas Europos Parlamente, vėliau dar bus svarstomas ir valstybių narių ministrų. Optimizmo teikia tai, kad nemažai EP narių iš įvairių valstybių (tarp jų – ir itin įtakingas EP vicepirmininkas A.Vidal-Quadras) supranta, jog dabartinis Europos Komisijos pasiūlymas gali prieštarauti ES teisei. Todėl siūloma, prieš priimant galutinį sprendimą, prašyti Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto pateikti teisinę išvadą dėl Lietuvos bei Slovakijos ir Bulgarijos atominių elektrinių uždarymo finansavimo reguliavimo išskyrimo į du teisės aktus.

Tai, jog nemažai valstybių narių taip pat palaiko Lietuvos poziciją, jog esant skirtingoms aplinkybėms, negali būti taikomos vienodos taisyklės, džiugina. Norėtųsi tikėti, kad sprendimas, kuris bus priimtas jau kitais metais, remsis šiuo palaikymu ir neleis Europos Komisijai ES dokumentų taikyti selektyviai.