Nuėmus Žaliojo tilto balvonus prasidėjo diskusijos ir dėl kitų prieštaringų Vilniaus paminklų likimo. Vienas tokių – memorialinė lenta kapitonui Jonui Noreikai pagerbti. J.Noreika neabejotinai buvo neeilinė asmenybė. Dalyvavo ne tik 1941-ųjų birželio sukilime, bet ir galbūt prisidėjo prie žydų masinių žudynių. Kolaboravo su vokiečių okupantais ir su jais kariavo. Po karo tapo antisovietinio pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, 1946 m. buvo suimtas, kankintas ir 1947 m. nužudytas.

Nesiimu spręsti, ar J.Noreikai skirta memorialinė lenta turėtų būti nuimta, palikta, ar tiesiog patikslintas jos užrašas. Tiesiog J.Noreikos sudėtingos biografijos priminimas yra proga prisiminti ir kitą, jau primirštą Lietuvos istorijos puslapį – Štuthofo konclagerį, kuriame 1943 m. gestapo suimtas J.Noreika praleido dvejus metus.

Štuthofas – tai nedidelis miestelis Šiaurės Lenkijoje. Būtų niekuo neišsiskiriantis kurortas prie Baltijos jūros, kokių gausu Pamario vaivadijoje, jei ne jo pašonėje po atviru dangumi veikiantis Štuthofo koncentracijos stovyklos memorialinis muziejus.

Dar neprivažiavus muziejaus pasitinka buvęs koncentracijos stovyklos komendanto namas ir šalia esantis pastatas, kuriame buvo laikomi stovyklos sarginiai šunys. Muziejaus teritorijos dešinėje stovi nacių administracinis pastatas – jame rodoma filmuota medžiaga. Toliau stūkso autentiški kalinių barakai, valgykla, bausmės barakai, moterų barakai, sargybinių bokštelis, autentiškas dujų kameros pastatas ir krematoriumas.

Prie šio pastato pritvirtintoje memorialinėje lentoje lietuvių ir lenkų kalbomis užrašyta: „Čia kentėjo ir žuvo Lietuvos žmonės“. Galima įeiti, apžiūrėti ekspoziciją. Iš jos sužinosite, kad tik 12 hektarų ir 3500 kalinių turėjęs lageris išaugo iki 120 ha ir 57 tūkst. kalinių stovyklos. Net saulėtomis dienomis čia ir dabar niūru, nejauku.

Štuthofo konclageris – viena iš nedaugelio nacių koncentracijos stovyklų, kurioje lietuvių koncentracija iš tiesų buvo didelė. Daugiau jų žuvo tik Paneriuose. Per šešerius šio lagerio veikimo metus („KL Stutthof“ buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai veikusių nacių konclagerių) Štuthofe kalėjo apie 120 tūkst. žmonių. Iš jų apie 6 tūkst. buvo iš Lietuvos – daugiausia tai žydai, bet kalėjo ir nemaža lietuvių inteligentų grupė.

Pirmoji lietuvių kalinių partija į Štuthofą atgabenta 1943 m. kovo 16-ąją. Tarp 46 lietuvių kalinių dauguma buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai, gimnazijų direktoriai ir mokytojai. Tarp jų – Balys Sruoga, Mykolas Pečeliūnas ir Jonas Pajaujis.

Buvo tarp kalinių ir buvusių nacių kolaborantų, bandžiusių po Adolfo Hitlerio sparnu atkurti „nepriklausomą“ Lietuvos valstybę, bet daugiausia lietuvių – arba antinacinių rezistencinių leidinių autorių, leidėjų ir platintojų, arba atsitiktinių asmenų, kurių vienintelė kaltė buvo tik ta, kad lietuvių tauta masiškai boikotavo vokiečių kvietimą stoti į lietuvišką SS legioną.

Nedaugeliui kalinių čia buvo lemta sulaukti laisvės. Nors formaliai „KL Stutthof“ nebuvo mirties stovykla, o tik civilių belaisvių internavimo vieta, faktiškai tai buvo viena žiauriausių nacistinių koncentracijos stovyklų, kurioje tragišką lemtį sutiko daugiau kaip 65 tūkst. įvairių tautų žmonių, t.y. daugiau nei pusė visų kalinių.

Skirtingas ir išgyvenusių Štuthofo kalinių likimas. Vieni jų tuoj pat po išlaisvinimo mirė nuo ligų ir išsekimo, kiti rado vietos naujoje sovietinėje realybėje, treti tapo sovietų kaliniais. Tarp tokių buvo ir kapitonas J.Noreika, po karo išgarsėjęs kaip Generolas Vėtra. B.Sruoga parašė puikią knygą „Dievų miškas“. Beje, Štuthofo muziejaus pastangomis ši knyga po beveik 50 metų pertraukos neseniai buvo pakartotinai išleista lenkų kalba.

B.Sruogos romanas nebuvo pirmoji knyga apie vokiečių lagerius, bet, ji, be jokių abejonių, viena geriausių. „Tai ypatinga knyga, persmelkta sarkazmo, kontrastuojanti su kitais koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimais. Daug kas sako, kad ši knyga yra viena didžiausių ironijos koncentracijų pasaulio literatūroje“, – rašo lenkiško „Dievų miško“ leidinio pratarmėje Štuthofo muziejaus direktorius Piotras Tarnowskis.

Tai iš tikrųjų juodojo humoro kupinas kūrinys, o jo ironija skirta ne konkretiems asmenims, o visam pasauliui, dėl kurio abejingumo šis košmaras Štuthofe galėjo vykti. „Dievų miškas“ įtrauktas į Lietuvos mokyklų programas. Šįmet B.Sruoga atsidūrė net tarp pasirenkamų lietuvių kalbos brandos egzamino autorių, tik štai ekskursijų iš Lietuvos į Štuthofą beveik nebūna.

„Kartais atvažiuoja ir lietuvių, kokia nors didesnė Lenkijoje studijuojančių jaunuolių grupelė. Kartais Lietuvos skautai ar kokios parapijos ekskursija atvažiuoja“, – prieš kelias savaites man pasakojo ilgametis Štuthofo muziejaus darbuotojas ir gidas, o šiuo metu ir muziejaus direktoriaus pavaduotojas viešiesiems ryšiams Waldemaras Szymańskis.

„Lietuviai čia atvyksta šiek tiek susikaustę. Pradeda šypsotis tik tada, kai į juos kreipiuosi lietuviškai. Moku tik tris lietuviškas frazes: „Laba diena“, „ačiū“ ir „viso gero“. Bet paprastai jų pakanka, kad perlaužtum ledus“, – priduria  W.Szymańskio žmona Teresa.

Štuthofe stinga ne tik individualių keliautojų ar mokyklinių ekskursijų, bet ir oficialių delegacijų iš Lietuvos. O štai Latvijos ambasada, priešingai, kasmet dalyvauja Štuthofo kalinių, tarp kurių buvo ir pirmojo Latvijos prezidento sūnus Konstantinas Čakstė, 1944 m. pasirašęs antisovietinį ir antinacinį Latvijos centrinės tarybos memorandumą, mirties maršo metinėse.

2003 m. šiame minėjime dalyvavo Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga. Lietuviškų akcentų kažkodėl nėra. Vilniuje veikiančio Lenkų diskusijų klubo delegacija, šiemet aplankiusi Štuthofą, buvo viena pirmųjų iš Lietuvos pastaraisiais metais.

„Švedai, kurie turi rimtų rūpesčių dėl neonacizmo apraiškų tarp jaunimo, kasmet atsiunčia po kelis tūkstančius mokinių – savotiškai „reabilitacijai“. Jie turi savo programą, gidus, mes tik leidžiame jiems naudotis mūsų patalpomis ir infrastruktūra. Manau, kad po apsilankymo Štuthofo muziejuje dauguma radikalų pakeičia pažiūras. Tiesą sakant, aš ir pats esu pasiruošęs aprodyti buvusį Štuthofo konclagerį net neonaciui, tik su sąlyga, kad jis klausysis mano pasakojimo, o ne pertraukinės kvailais klausimais ir kitomis nesąmonėmis“, – pasakojo W.Szymańskis.

W.Szymańskis visai nepanašus į muziejaus darbuotoją: pasitempęs, sportiškas skustagalvis penkiasdešimtmetis, buvęs policininkas, neabejotinai padarytų įspūdį bet kuriam jaunam nacionalizmo – nesvarbu, lietuviško ar lenkiško – gerbėjui ne tik pasakojimais. Taigi manau, kad ir mes Lietuvoje, kur problemų dėl neonacių ir nacionalistų netrūksta, galėtume šiuo pasiūlymu bei švedų pavyzdžiu pasinaudoti.

Kita vertus, Štuthofas galėtų tapti istorine lietuvių ir lenkų suartėjimo vieta. Būtent čia ir lietuviai, ir lenkai buvo atsidūrę toje pačioje spygliuotos vielos pusėje. Štuthofas galėtų tapti eksperimentiniu poligonu, kuriame būtų kuriama naujoji Lietuvos piliečių – lietuvių ir lenkų karta. Kuri neturėtų nacionalistinių stereotipų ir suvoktų, kuo gali pasibaigti tautiniai kompleksai, ligotos ambicijos ir neapykanta.

Lietuvos valdžios institucijos galėtų užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su Štuthofo muziejumi, drauge organizuoti renginius, keistis eksponatais ir informacija. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Štuthofas yra tik už 500 kilometrų nuo Vilniaus – tai puiki kryptis trumpai savaitgalio kelionei. Be to, čia dar yra jūra, puikiai sutvarkytų paplūdimių, pigių nakvynės vietų, o netoliese – ir istorinis Gdansko miestas. Ir luitas istorijos, kurią verta žinoti, kad ji niekada nebepasikartotų.

Perskaitęs „Dievų mišką“, o perskaičiau šią knygą daugiau nei prieš 25 metus, pasižadėjau į Štuthofą kada nors nuvažiuoti. Pasižadėjau praeiti pro mirties vartus, užeiti į barakus, dujų kamerą. Buvimas vietoje, kurioje žmogaus gyvybė nieko nereiškė, trumpas žygis Dievų mišku, kuriame buvo deginami kalinių lavonai, kai krematoriumas nebesusitvarkydavo su jų kiekiu, mišku, kuriame iki šiol dar guli tūkstančiai neidentifikuotų lavonų ir kur net paukščiai nečiulba, net pačius nejautriausius žmonės tikriausiai priverstų susimąstyti.

Dievų miškas čia apsilankiusiam žmogui primintų, kokia griaunanti gali būti neapykanta ir koks svarbus yra pasipriešinimas žmogėdriškoms idėjoms tų, kurie nekenčia kitų žmonių dėl jų rasės, religijos, tautybės ar seksualinės orientacijos. Tų, kurie, pasinaudodami demokratijos institutais ir instrumentais, pradeda nuo vienybės cementavimo neva dėl kilnaus tikslo, nuo raginimų pakilti nuo kelių ir didžiuotis savo kilme, o baigia visada taip pat – krematoriumų statybomis.

~Aleksander Radczenko – teisininkas, tinklaraštininkas, vienas Lenkų diskusijų klubo steigėjų.~