Bet kuris tikintis žmogus pasakys, kad mūsų būtį sudaro dvi dalys: kūnas ir dvasia. Bet kuris nors kiek su psichologija susipažinęs žmogus pasakys, kad mes susidedame iš kūno, jausmų ir proto. Ne ką skiriasi nuo pirmojo pasakymo, nes dvasia paprasčiausiai suskaidyta į jausmus ir protą. Vargu bau galime aiškintis, kiek mūsų protas ir jausmai atitinka dieviškąją dvasios sampratą, bet aišku,kad visapusis požiūris į žmogų atskiria kūną nuo kažko, kas yra ne taip aišku, apčiuopiama ir tvirtai suręsta…

Pasiliksiu su psichologija – kūnas, jausmai ir protas sukuria žmogų, vienas kitą papildo, o kartu ir lemia vienas kito funkcionavimą. Bet nepamirškime ir to, ką psichologija pabrėžia: kūnas niekuomet negali valdyti proto, nes tik šis duoda nurodymus net smulkiausioms ląstelėms reaguoti į aplinką vienaip ar kitaip. Ir nesvarbu, kad neretai toks reagavimas lieka už sąmonės ribų, – jis vis vien apdorojamas smegenyse, kurios ir atsako už proto, jausmų ir kūno samplaiką bei pastarojo atsidavimą pirmųjų kontrolei.

Šios mintys vis dažniau kyla įsiklausius į žmonių kalbas, pavarčius spaudos leidinius ar bent vienam vakarui prigludus prie televizoriaus ekrano. O ten visu grožiu švyti ne bet kas, o mūsų šalies elito gyvenimas. Pradedant Seimo užkulisių dienoraščiais, perbėgant per dabar taip išgarbintų šokių laidų naujienas ir baigiant tiesiog “eiliniais” mūsų elito vakarėliais. Šie, beje, stebina savo išmone. Pavyzdžiui, ir kas gi pasaulyje pasitiesęs raudonus kilimus “ypač vertiems” svečiams sugalvos švęsti savo vardo saldainių gimtadienį miesto Rotušėje? Žavu, ar ne? Gal verta pagalvoti ir apie viešą savo kojos lūžio sugijimo paminėjimą? Būtų galima pakviesti keletą seksualumu, bet ne protu, spinduliuojančių Seimo narių, kurie mielai pašoktų prieš kameras ir taip pabrėžtų kojos svarbą žmogaus gyvenime, koks nors humoristas suriestų anekdotą apie antrą galą, o galiausiai dangų virš miesto nušviestų tūkstančiai fejerverkų! TV3 ar LNK eteris būtų tam ypač tinkama vieta… Juokinga? Absurdiška? Anaiptol.

Manau, kad neilgai trukus susidursime ir su panašiomis šventėmis. Ne tokiomis absurdiškomis, kaip kad ironizuoju šiuo pavyzdžiu, bet netoli to. Pastaruoju metu iš tikrųjų ima atrodyti, kad tampame kažkokių keistų vertybių šalimi. Ir tautos bėda, ko gero, gimsta ten, kur neretai gimsta ir didžioji dalis žmogaus bėdų – jo kūne. Mūsų kūnas, kaip jau sakiau, paklūsta proto valdžiai. Bet kuris veiksmas ar tiesiog reagavimo būdas sąmoningai ar nesąmoningai “suderinamas” su smegenimis. Bet koks dirgiklis, iškylantis prieš akis, atkreipia klausos organų dėmesį, sužadina odos receptorius ar bet kokius kitus kūne pasklidusius jutimo organus, galiausiai pasiekia smegenų centrus, kurie pradeda sudėtingus atpažinimo, vertinimo, apdorojimo ir reagavimo komandų kūrimo procesus. Paprasčiausias atsakas į žodį – proto veiklos rezultatas.

Iki šio momento viskas atrodo gražu. Tačiau negražumai prasideda, kai proto balsas tampa nebesvarbus. Kaip įrodė vienas elgesio psichologijos kūrėjų Ivanas Pavlovas, mūsų organizmas turi ir primityvesnius reagavimo kelius, kurie nepasiekia smegenų. Tai vadinamieji reflekso lanko keliai. Jie pradeda veikti tuomet, kai kūnas ima viršų prieš smegenis – išmokus reaguoti į primityviausius alkio, šalčio ir kitus dirgiklius seilių išsiskyrimu, rankos atitraukimu nuo ugnies ir pan. Proto tam nebereikia. Dirgiklis pasiekia nugaros smegenis ir grįžta atgal momentinės reakcijos būdu.
Viskas būtų gerai, jei ne problemos, kurių toks primityvus reagavimas sukelia. Nesigilindamas į sudėtingesnius kūno ir proto santykius tenoriu pasakyti, kad nuo aukštosios smegenų veiklos blokuoti išorės ar paties kūno signalai neretai virsta tam tikromis kūno reakcijomis, kurios užvaldo žmogų ir neretai ima griauti tiek jį patį, tiek santykius su kitais. Psichoanalizė, pavyzdžiui, teigia, kad į sąmonę neįsileidžiami jausmai gali virsti liguistais kūno pojūčiais ar net imti “valgyti” patį organizmą. Taip neretai nutinka slopinant pyktį ir jį paverčiam skrandžio opa ar kraujospūdžio šokinėjimais. Taip nutinka ir tuomet, kai pyktis nutylimas, o vėliau nesąmoningai išliejamas jūsų automobiliui įsirėžus į kitą transporto priemonę. Visa tai – primityviosios kūno reakcijos, kurios gimsta tuomet, kai smegenys “miega”, o mus užvaldo kūnas.

Ir vėl norisi atsigręžti į mūsų visuomenę. Kas gi vis dėlto nutiko? Kodėl mes tapome kūno aukomis? Ir pačiomis vulgariausiomis formomis pasireiškiančiomis? Kodėl mūsų juokingiausi anekdotai visuomet sukasi apie antrą galą?

Kodėl mūsų išrinktieji nesibodi demonstruoti savo kūno ir fizinių galių televizijos ekranuose, nors atrodytų, kad kitiems tikslams jie pašaukti? Ir galiausiai – kodėl mūsų elitu tapo jokių mokslų nepajėgę perkąsti “stilistai”, tesugebantys gatvėje šaipytis iš niekuo dėtų žmonių? Proto ar kultūros elitas dingo iš mūsų pasaulio. Net ir tie, kurie turėtų atitikti tą vardą – aktoriai, menininkai, – šiandien išgarsėję tuo, kad kažkur prisigėrė ir sukėlė dar vieną skandalą.

Atrodo, jog iš dalies todėl, kad mūsų kūniškosios vertybės tapo ir pagrindiniu gyvenimo varikliu. Mes pamažu virtome tais I.Pavlovo šuniukais, kuriems seilės išsiskiria vos išgirdus žodį “kaulas”. O tais kaulais mes maitinami nuo ryto iki vakaro. Išorinis spindesys, fizinės galios vaizdavimas užgožė protą. Turtas, maistas, o ne santykiai tarp žmonių tapo svarbiausia vertybe. Jei mano spintoje guli šimtas porų batelių, tai jau sėkmė. Mildažyčių, vis dar bandančių įkvėpti jausmą mūsų kūne, lieka vis mažiau.

Štai čia, mano manymu, ir slypi vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl žmogaus kūnas užgožė patį žmogų – jo asmenybę. Kaip jau minėjau, anot psichologijos, mes sudėti iš trijų komponentų: kūno, jausmų ir proto. Apie protą ir kūną kalbėjome. Tačiau pamiršome, kad juos siejanti grandis yra jausmai. Pamiršome tikrąja to žodžio prasme. Vis mažiau kalbame apie artumą, meilę ir atjautą, neleidžiame savo vaikams jausti liūdesio ar pykčio, nes jie mus erzina, per savo skubėjimą pamirštame, kad jausmų turime ir patys, neberodome jų ir vaikams. Tas pats “elitas” žurnaluose ir televizorių ekranuose spindi kvailoka džiaugsmo išraiška. Deja, kitiems jausmams vietos nebelieka. Mes tiesiog nebetenkame galimybės savo jausmų pažinti, įvertinti, apmąstyti. Mes netenkame kūno, jausmų ir proto vienybės.

Kaip jau minėjau, jausmų slopinimas verčia kentėti kūną. Jei jausmai neigiami ir slopinami visuomenėje, tuomet irgi imame kentėti. Tuomet vėl įsijungia kūnas, kurio vertybėmis imame maitintis. Ir tuomet nutinka, kad protas nebetenka reikšmės, o mūsų elitu tampa ne mokslininkai, kūrėjai ar mąstytojai, bet primityvūs kūno spalvų ir blizgučių propaguotojai, pasivadinę stilistais, kūno kūrėjais ar dar kokiais kitais vardais. Ir neduok Dieve, kad ateitų toks laikas, kai žurnalų viršeliuose ims puikuotis ir mus gyvenimo tiesų mokyti kiemsargiai, išdidžiai pasivadinę kokiais nors “išorinės gyvenimo terpės ir būdo stilistais”.