Nors Lietuva turi moderniausią oro kokybės tyrimo įrangą bei šimtus už taršą atsakingų valdininkų, pasirodo, nėra kam laiku informuoti žmonių apie padidėjusią kietųjų dalelių koncentraciją ore.

Islandijos ugnikalnio išsiveržimas padidino žmonių budrumą – daugelis sunerimo, ar į mūsų pusę pasukę pelenai ir kiti teršalai nepavojingi žmonių sveikatai. Paaiškėjo, kad vulkano išspjautos dalelės žemės beveik nepasiekia, pavyzdžiui, Lietuvoje jų, kaip rodo bendrosios taršos duomenys, būta vos 0,2 proc., o likę teršalai – tai mūsų pačių po žiemos susikaupęs ir iš miestų gatvių neišvalytas purvas.

Tačiau tarptautinės suirutės fone išryškėjo visiškas Lietuvos institucijų neįgalumas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, balandžio 14 d. gavęs duomenis apie dvigubai, nei leidžia norma, padidėjusią kietųjų dalelių koncentraciją ore, tik po dviejų dienų sugebėjo surašyti raštą, rekomenduojantį laukan nevesti mažų vaikų. Vilniaus savivaldybė šią rekomendaciją mokymo įstaigoms ir vaikų darželiams persiuntė tik balandžio 20-ąją, kai pavojingas oro užterštumas jau seniausiai buvo išsivadėjęs. Taigi sveikatai pavojingomis dienomis sostinės vaikai siautė lauke, o paskui visai be reikalo buvo suvaryti atgal į grupes ir sporto sales.