Antrą pagal dydį pasaulyje mobiliųjų programėlių (aplikacijų) platinimo platformą valdančios bendrovės “GetJar” įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas, birželį apdovanotas Europos metų vadovo titulu, pastebi, kad krizė Lietuvos verslą ir gyventojus išmokė, jog reikia dirbti. O ieškant Lietuvos vietos pasaulinėje ekonomikoje I.Laursas pataria šalies vadovams apsispręsti, kuo norime būti. Jei siekiame tapti inovacijų šalimi, kaina, kurią už tai reikės sumokėti, – liberali darbo rinka. VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip krizė pakeitė verslo aplinką Lietuvoje? Ko iš jos pasimokė Lietuvos verslas ir visuomenė? I.L.: Verslininkai padarė rimtų išvadų, kad negalima vadovautis šiandieniniais interesais. Reikia žiūrėti į strategiją, į ateitį ir turėti stiprų našumo bei pelningumo rezervą, kad per tokias krizes neišnyktum. Mano galva, viena didesnių per krizę išmoktų pamokų – kad reikia dirbti. Per ekonominį burbulą 2007 m. vyravo nuomonė, kad viskas savaime auga, gerėja, Europa duoda pinigų. Netgi jei lyginsime lietuvių požiūrį į darbą su vakariečių požiūriu, tenka pripažinti, kad lietuviai buvo išlepinti. Dabar tai smarkiai keičiasi, žmonės pradeda vertinti darbą. VEIDAS: Turite įmonių trijose šalyse – Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Kuo Lietuvos darbuotojai skiriasi, palyginti su kitų šalių darbuotojais? I.L.: Lietuvoje labiau atsiskleidžia europietiškas požiūris į gyvenimą, kai daug didesnė vertybė yra laisvalaikis, pomėgiai, kūrybiškumas, šeima. Europiečiai nelaiko darbo didžiausia vertybe – tai įrankis kitiems poreikiams ir vertybėms patenkinti. Amerikoje darbas savaime yra viena didžiausių vertybių. Amerikos socialinė sistema pagrįsta dviem dalykais. Pirmas yra amerikietiška svajonė, kuri apima labai materialius siekius: namas, būstas, karjera, finansinė sėkmė, o antras dalykas – patriotizmas. Kad patenkintų amerikietišką svajonę, amerikietis privalo daug dirbti. Pagal naujausius tyrimus, amerikiečiai dirba net daugiau negu japonai. Tą galiu patvirtinti. Pažiūrėkime į sėkmės siekiančio žmogaus gyvenimo modelį: po universiteto baigimo iki 30 metų jis dirba iki 100 valandų per savaitę – 2,5 karto daugiau, nei Lietuvoje leidžiama pagal įstatymus. Po 30 metų, jau susikūręs finansinę bazę, jis sumažina krūvį iki 50–60 valandų per savaitę. Po truputį mažina krūvį toliau ir ties 40 metų riba, kai jau pasiekia tai, be ko negalėtų jaustis visaverčiu žmogumi, atsiranda vietos kitoms vertybėms. VEIDAS: Lietuvos verslininkai skundžiasi, kad nelanksti darbo rinka kenkia mūsų konkurencingumui. Ar liberalizavę darbo santykius iš tiesų galėtume tapti konkurencingesni ir greičiau atsistoti ant kojų po krizės? I.L.: Visiškai sutinku, kad nelanksti darbo aplinka tikrai priveda prie mažesnio šalies konkurencingumo verslo srityje. Kita vertus, kaip rasti balansą tarp mūsų mentaliteto, vertybių skalės ir būti pakankamai konkurencingiems, – politikų ir filosofų užduotis. Aš noriu pasakyti, kad negalime turėti abiejų dalykų. Gyvenimas socialiai užtikrintoje visuomenėje – su socialinėmis garantijomis ir tokia vertybių skale, kokią turime mes, su inovacijomis nesuderinamas. Paprastas pavyzdys – kai kuri naujovišką verslą, kuris yra pirmasis pasaulyje, negali žinoti, kiek ir kokių darbuotojų tau reikės. Kompanijos augimas nėra nuolatinis – kompanija auga bangomis. Investavome į rinkodarą, pamatėme, kad toks modelis, kai yra septyni rinkodaros specialistai ir vienas programuotojas, neveikia, tad atsisakėme šešių rinkodaros specialistų ir pasamdėme tris programuotojus, ir t.t. Jei tokio metabolizmo nebūtų, negalėtum atrasti modelio, kuris veikia. Amerikoje liberali darbo sistema leidžia tokius eksperimentus. Neliberalioje darbo aplinkoje tokie eksperimentai neįmanomi, nes pasamdžius žmogų tiesiog negalima jo atleisti ar tokio atleidimo kaina būtų per didelė. Reikia aiškiai suvokti, kad jei nori būti tokiu inovacijų centru kaip Izraelis ar Amerika, privalomoji kaina, kurią moki už inovacijas, – liberali darbo rinka. Ir atvirkščiai, jei sakome, kad tegu mes nebūsime pionieriai pasaulyje, neišrasime kitų socialinių tinklų, bet mums, kaip šaliai, svarbiau socialinė apsauga, garantijos ir kitos vertybės, nešvaistykime pinigų investuodami ir bandydami kurti tai, kas pas mus neprigis. Šiuo požiūriu politikoje matau prieštaravimą. Tai problema, nes skandinami valstybės pinigai, o rezultato vis tiek nepasieksime. VEIDAS: Dar 2001 m. Lietuvos Vyriausybė ateities gairėse viltis siejo su klasteriais ir žinių ekonomikos branduoliais. Kodėl per 10 metų nepavyko įgyvendinti šių vizijų? I.L.: Yra du verslo skatinimo modeliai: amerikietiškas ir europietiškas. Europietiškas pagrįstas valstybės parama – klasterių, industrinių parkų skatinimu. Europietiškas modelis siekia, kad naujovės, naujas verslas atsirastų universitetų pagrindu, valstybei stipriai remiant tyrimų darbą, inovacijas ir pan. Aš iš principo su tuo modeliu nesutinku. Manau, kad geresnis yra amerikietiškas modelis, kai visos inovacijos ateina tik iš privačiai finansuojamų šaltinių. Verslas paima geriausius universitetų atstovus ir juos privačiai finansuoja, o valstybė paliekama nuošalyje. Išskirsiu dvi priežastis, kodėl amerikietiškas modelis man patrauklesnis: pirma, valstybinis modelis reiškia, kad valstybė planuoja, kokias sritis remti, kur ir kiek finansuoti, o planine ekonomikos sėkme aš jau labai seniai netikiu. Manau, kad tik rinkos ekonomika gali sureguliuoti, kokios inovacijos vertos investicijų. Kita priežastis – sąžiningumas: privatus inovacijų finansavimo modelis yra sąžiningas dėl to, kad tiek sėkmę, tiek nesėkmę prisiima privatūs asmenys, o ne mokesčių mokėtojai. Europietiškas modelis reiškia, kad inkubatoriuje, klasteryje auginamos kompanijos nesėkmę apmokate jūs ir visi kiti mokesčių mokėtojai, o sėkmę nusiima tie verslininkai, kurie išauga, nes nėra grįžtamojo ryšio, kad jei man klasteryje pasisekė ir aš išauginu milijardinę kompaniją, grąžinu skolą visuomenei. Klasterius ir inkubatorius aš laikau tiek neefektyviu, tiek visuomenės atžvilgiu nesąžiningu modeliu. VEIDAS: Tačiau ar yra kita išeitis, kai Lietuvos rinka tokia maža? Gal Lietuvoje paprasčiausiai niekas nesiimtų kurti inovacijų? I.L: Aš dažnai lankausi universitete ir daug diskutuoju apie verslą su jaunimu. Pirma priežastis, kuri, mano vertinimu, atbaido 80 proc. norinčiųjų ir galinčiųjų pradėti verslą, – biurokratija. Jei aplinka užmuša 80 proc. gerų norų, visa kita neturi reikšmės. Šiuo metu Lietuvos prioritetas turėtų būti teisinė aplinka. Problema ne tai, kad įstatymai blogi, o tai, kad jų nesilaikoma. Jei esi jaunas studentas ir nori pasamdyti penkis žmones, susiduri su problema: kiti moka atlyginimus vokeliuose, o jei tu nemoki – nesi konkurencingas. Tave suvalgo tie, kurie moka vokeliuose, nes jų produktas perpus pigesnis. Ne klasterius reikėtų remti, ne industrinius parkus, ne tobulinti įstatymus, o tiesiog sutvarkyti teisinę aplinką: pirmiausia padaryti ją vienodą visiems be išimčių, antra, pasiekti, kad būtų lengva pradėti verslą. Mes užsėjome lauką, bet paskui jį užbetonavome. Nulupkite tą betoną, leiskite augti visiems ir vienodai, tada šimtui gyventojų turėsime lygiai tą patį procentą mažų ir didelių kompanijų kaip Amerikoje. Žinoma, Lietuva gana maža, negalime išauginti dešimties tokių kompanijų kaip “Nokia”, bet jei bus panaikinti barjerai, per porą metų viena tokia kompanija gimtų. VEIDAS: Versle labai svarbu pagauti tinkamą momentą. Jūs išaugote į pasaulinę kompaniją, kai tinkamu laiku pastebėjote ir užšokote ant mobiliųjų programėlių poreikio bangos. Kas šiuo metu yra ta banga, kurios nereikėtų paleisti? I.L.: Manyčiau, kad socialinių tinklų populiarumo – tik pati pradžia. Šioje srityje turėtų susikurti ir daug verslų, ir naujų technologijų. Pliusas, kad tai nauja sritis visiems, todėl žmogus be patirties, bandantis užsiimti šios srities verslu, vienodomis sąlygomis konkuruoja su dešimt metų pasaulyje egzistuojančia kompanija, kuriai ta sritis irgi nauja. Be abejo, mobiliosios aplikacijos yra didelė sritis. Jau keturi nepriklausomi vertintojai yra įvertinę, kad mobiliųjų aplikacijų rinka per ateinančius penkerius metus sieks arti 50 mlrd. JAV dolerių. Palyginkime su muzikos industrija, kurioje veikia visos popmuzikos žvaigždės, – ji šiuo metu duoda 25 mlrd. dolerių per metus. Aš visada matuoju, kiek industrija sugeba įdarbinti darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Paskaičiavę suvoksime, kad 50 milijardų sočiai pakanka įdarbinti daugiau nei milijonui labai brangiai apmokamų specialistų. Turint omenyje, kad “Facebook” yra vos 2 tūkst. žmonių, šioje industrijoje gali gimti dar 50 tokių kompanijų kaip “Facebook”. Toliau trimatės technologijos – matyti ryškus procesas, kad po penkerių metų aplink mus bus trimatė televizija, trimatis internetas, trimačiai kompiuteriai ir t.t. Tų sričių sočiai. VEIDAS: Per keletą metų iš mažos lietuviškos įmonės tapote pasaulyje žinoma korporacija. Koks būtų Jūsų patarimas, kaip to paties pasiekti Lietuvai? I.L.: Yra labai daug receptų. Vienas, kaip Lietuva galėtų stipriai išnaudoti savo galimybes, – profesionali komunikacija. Naivu tikėtis, kad pasaulis pastebės Lietuvą. Jei pažiūrėsime į kitas šalis, kurios yra susikūrusios įvaizdį, tai tiesiog kruopštaus, rimto komunikacijos darbo pasekmė. Mano galva, jei norime, kad mus pripažintų, mūsų užduotis ir darbas – apie save pasiskelbti. Jei aš būčiau atsakingas, paimčiau klasterių, parkų pinigus ir skirčiau juos komunikacijai. VEIDAS: O kaip krizė pakenkė mūsų įvaizdžiui pasaulyje? I.L.: Esu girdėjęs daug daugiau nuomonių, kad Lietuva įvardijama kaip sėkmingos kovos su krize pavyzdys, – kad laiku pradėjo taupyti, laiku priėmė labai nepopuliarius sprendimus, nesiskolino kaip Graikija ar Latvija. Iš to darau išvadą, kad tai šiek tiek padėjo mūsų įvaizdžiui: gal ne krizė, o tai, kaip mes kovojome su ja. Gal mano nuomonė nebus populiari tarp skaitytojų, nes buvo priimta daug skaudžių sprendimų, bet iš Graikijos pavyzdžio matome, kas nutinka, kai to laiku nepadarai. Kai yra gangrena, privalai ją pjauti, nes po to pjauti reikės dar daugiau.