Šios savaitės gale sukaks šimtas dienų, kai dirba naujoji Vyriausybė. Bet žadėtų grandiozinių pokyčių nei švietimo, nei profesinio lavinimo, nei aukštojo mokslo srityje negirdėti. Priešingai, daugelyje sričių prasidėjo stagnacija ar net grįžimas atgalios. O ko tikėtis artimoje ir tolimoje ateityje, teiravomės švietimo ir mokslo viceministro socialdemokrato Rimanto Vaitkaus.

R.V.: Aš dirbu viceministru tik pirmą mėnesį, bet nesutinku, kad prasidėjo stagnacija. Yra parengtas Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių planas ir, remiantis juo, pokyčiai vyksta. Pradėsime nuo specialistų užsakymo formavimo: atsisakysime modelio, kai aukštosios mokyklos kovojo dėl studijų krepšelio, ir numatysime, kokių studijų krypčių specialistų ūkiui reikės. Tiesa, konkrečios metodikos, kaip tai organizuosime, dar neturime, bet didžiausią dėmesį kreipsime į Europos Komisijos rekomendacijas bei pasaulio ūkio plėtros tendencijas. O jos sako, kad turėtume atsigręžti į technologijų srities krypčių specialistų poreikį. Remdamiesi tuo, kokių specialistų gyvybiškai reikia Lietuvos ūkiui, išskyrėme trijų sričių – žemės ūkio, sporto ir policijos specialistų poreikį.
Be to, šiuo metu sudaroma darbo grupė Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimams parengti, dar šią savaitę turėtų būti pasirašyti ir teisės aktai dėl vidurinių mokyklų struktūros kaitos. Reikia stabdyti vidurinių mokyklų tinklo ardymą, nes nerealu, jog nedideliuose rajonuose būtų įvykdyta sąlyga suformuoti dvi paralelines klases, kad vidurinė mokykla išlaikytų savo statusą.
Be to, keisime sprendimą dėl mokymosi profilių pasirinkimo jau dešimtoje klasėje. Tai bus perkelta į paskutinę klasę, mat dešimtoje klasėje vaikas dar nėra pajėgus tinkamai apsispręsti dėl būsimos karjeros ir mokymo turinio individualizavimo.
VEIDAS: Gimnazijų mokytojai labiausiai skundžiasi, kad yra priversti taisyti progimnazijų kolegų ketverių metų darbo broką, tad jie iki brandos egzaminų stengiasi bent jau “pritempti” gimnazistų žinias iki statistinio vidurkio. Ar galima tikėtis, kad per ketverius metus progimnazijose rasis nauja kokybė?
R.V.: Programoje aiškiai įrašėme: mokyklų tinklas turi būti vientisas. Beje, aš pats dar 2005 m. parengiau Vilniaus miesto švietimo įstaigų pertvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas miesto tarybos ir kuriame pirmą kartą buvo pavartotas progimnazijos terminas. Manau, kad šita sostinės švietimo įstaigų tinklo pertvarkos vizija turi būti išplėtota visoje Lietuvoje: vaikas turi žinoti, kurioje mokykloje jis pradės pirmą klasę ir kurioje baigs dvyliktą. Skirtingų tipų mokyklos turi “maitinti” viena kitą: geriausia dabar išskaidytas mokyklas sujungti. Tiesa, jungimas nebūtinai turi būti fizinis, nes ne visur tai įmanoma padaryti, jungimas gali būti ir asociatyvus. Bet kai mokyklos pasirašys sutartis viena su kita, kur toliau eina mokytis konkretus vaikas, pagerės ir parengimo kokybė.
VEIDAS: Bet tinklo jungimas neprivers destrukciją progimnazijose keliančių mokinių mokytis. Kaip priversite tinginius, kuriuos pagal Švietimo įstatymą privalu mokykloje laikyti iki šešiolikos metų, dirbti?
R.V.: Mes jų nevadiname tinginiais – tai tiesiog mažiau motyvuoti mokytis vaikai. Motyvacija priklauso nuo daug ko: pirmiausia šeimos, o jau po to – mokyklos. Pedagoginėje literatūroje yra pateikta įvairių priemonių, metodikų, kaip dirbti su tokiais vaikais. Tarkim, Danijoje keliamas tikslas išlaikyti tokį vaiką ugdymo įstaigoje, bet pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į akademinius dalykus, o į įvairias kompetencijas. Esmė ta, kad pirmiausia mes turime sužadinti vaiko motyvaciją, domėjimąsi.
Kitas kelias – profesinis šių vaikų mokymas. Juk paprastai akademiniams dalykams mažiau imlūs vaikai būna daug imlesni rankų darbo reikalaujančioms disciplinoms. Lietuvai visados reikės žemiškų profesijų atstovų – stalių, dailidžių, autošaltkalvių, remontininkų.
VEIDAS: Bet tikrovė yra kitokia: mokyklos dėl mokinio krepšelio pinigų visomis išgalėmis laiko destrukciją keliantį vaiką mokykloje mažiausiai dešimt metų.
R.V.: Iš tikrųjų mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje tiek daug žmonių yra įgiję vidurinį išsilavinimą, bet realybė tokia, jog didžiausias nedarbas yra grupėje turinčiųjų vidurinį išsilavinimą, be profesijos. Iš tikrųjų vaikai, nemotyvuoti siekti akademinių žinių, gali eiti į profesines mokyklas jau po aštuonių klasių. Bet bėda ta, kad profesinių mokyklų steigėjas paprastai yra ministerija, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų – savivaldybės. Tad savivaldybių mokyklos stengiasi neišleisti vaiko su pinigų krepšeliu į profesines mokyklas.
O ir tėvai prisibijo leisti vaikus į profesines mokyklas, nes čia ne visada gera aplinka. Ir nors daugybėje profesinių mokyklų mokoma tikrai gerų dalykų,jos turėtų labiau rūpintis savo įvaizdžiu, rengti karjeros dienas, rodyti, kuo jos gali būti naudingos, o svarbiausia – orientuotis į regiono poreikius. Šiandien profesinės mokyklos vadovas atvažiuoja kelis šimtus kilometrų iki ministerijos pasiskųsti, kad jam stinga finansavimo, bet bodisi nuvažiuoti keliolika kilometrų iki konkretaus darbdavio ir išklausyti, kokių specialistų šiam reikia.
VEIDAS: Vis dėlto jūsų argumentai, kaip gerinsite progimnazijų mokymo lygį, neįtikina.
R.V.: Progimnazijų lygio dedamosios – mokymosi aplinka, mokytojai ir vaikai. Progimnazijų aplinka, arba aprūpinimas vadovėliais, įranga, ganėtinai tolygi, vaikų yra visokių, mes negalime jų rūšiuoti, lieka mokytojas. Deja, ardant mokyklų tinklą ir geriausius mokytojus finansiškai skatinant pereiti į gimnazijas progimnazijose liko dirbti prastesni mokytojai, profesionalų bėra mažuma.
VEIDAS: Socialdemokatai nuolat stoja piestu prieš darbo santykių liberalizavimą. Ar galima tikėtis, kad atėję į valdžią keisite kategoriškas Darbo kodekso nuostatas ir suteiksite mokyklų administracijoms daugiau galimybių atsikratyti prastų, darbą imituojančių ir nieko gero vaikams neduodančių pedagogų?
R.V.: Tai mūsų pamatinė pozicija ir mes jos nekeisime. Be to, man nepatinka frazė “atsikratyti prastų mokytojų”. Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, ar valstybė sudarė sąlygas mokytojui tobulėti: kiek kartų jį siuntė į kursus, stažuotes, kad jis būtų lojalus mokyklai, kad jo kompetencijos kiltų, jis ieškotų naujovių. Iš tikrųjų valstybė mažai investuoja į mokytojus, bet tuo pat metu sako, kad jie apsileidę, tinginiai, nenori dirbti. O ir koks požiūris į pačias pedagogikos studijas? Juk nuomonė tokia: jei nerasiu, kur kitur eiti, rinksiuosi pedagogikos studijas. Žinoma, daugybė mokytojų dirba iš pašaukimo, bet iš tų, kurie pedagogikos studijas pasirinko tik kaip atsarginį variantą, mažai ką išspausite.
VEIDAS: Viceministre, sakykite tiesiai, kaip elgsitės su tokiais atsitiktiniais žmonėmis, kurie temoka protestuoti po ministerijos langais?
R.V.: Manau, pirmiausia reikia investuoti į tokius mokytojus, valstybė turi sudaryti jiems sąlygas dirbti, be to, reikia nustatyti aiškius reikalavimus, apibrėžti kompetencijas, kad jie žinotų pareigas, ką turi padaryti. O atsikratyti šitų žmonių būtų lengviausia išeitis, bet nepamirškime to, kad valstybė investavo nemažai pinigų į tų specialistų rengimą.
VEIDAS: Vadinasi, mokytojų atestacijas ignoruosite?
R.V.: Mūsų pirmtakai norėjo padaryti atestacijas skaidresnes, bet dabar jomis visi skundžiasi – tiek mokytojai, tiek pretendentai į direktorių, pavaduotojų vietas. Esmė ta, kad atestavimas buvo atiduotas (tai yra pirkta paslauga) privačiai institucijai, kurios atsakomybė neaiški. Pagaliau kaip privati institucija gali vertinti savivaldybės įstaigų vadovus?
Bet ar bus visuotinė atestacija, ar ją naikinsime, nežinau, nes čia ne mano kompetencija.
VEIDAS: Pažangiausių valstybių vadovai aiškiai formuluoja jaunimui mokslo ir studijų sritis, kurios turi ateitį, ir pataria, ko neverta studijuoti. Ką jūs, būdamas biochemikas, praeityje vadovavęs vienam klasikiniam, kitam socialinių mokslų srities universitetui, patartumėte mūsų abiturientams studijuoti?
R.V.: Kad ir ką rinktųsi, reikia studijuoti labai giliai, pačiam imti ir dėti į save žinias, o ne sėdėti ir laukti, ką duos aukštoji mokykla.
O mano, kaip žemiškos profesijos atstovo, nuomone, buvo ir bus visiems reikalingos klasikinės profesijos: gydytojų, mokytojų, inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, pastebimas ir personalo atrankos specialistų, tarptautinės bei jūrų teisės žinovų poreikis.
VEIDAS: Mūsų savaitraštis išnagrinėjo, kokias naujas studijų programas siūlys universitetai ir kolegijos nuo šių mokslų metų. Paaiškėjo, kad perspektyvių tarpdisciplininių specialybių siūlo vos vienas kitas, dažniausiai technologijų universitetas. Kodėl mūsų universitetai tokie siauražvilgsniai?
R.V.: Pirma, tai aukštosios mokyklos negeba analizuoti Vakarų Europos, JAV, Japonijos tendencijų. Antra, mes patys jas suvarėme į Prokrusto lovą – sukūrėme studijų programų kryptis, pagal kurias griežtai numatėme studijų programų krypčių aprašus (tam net ES pinigus panaudojome), bet juk taip kvestionuojame patį programų turinį. Kitaip sakant, ir norime, kad aukštosios mokyklos vykdytų kokybiškas studijas, ir kartu jas labai griežtai sureglamentavome pagal mūsų įsivaizduojamą programų turinį.
O štai Vakarų Europoje aukštosios mokyklos perėjo nuo mokymo prie mokymosi – studentams suteikta galimybė patiems pasirinkti kuo daugiau reikalingų studijų modulių, nes tik taip parengiamas kompetentingas specialistas. Tad mes irgi turime mažiau reglamentuoti studijų programų turinį, tada turėsime daug geresnius rezultatus. Mūsų nuomone, absolvento žinių ir gebėjimų turinį atskleidžia diplomo priedėlis su studijų aprašu.
VEIDAS: Bet nusivylimą kelia ir Vilniaus universitetas (kuriam jūs vadovavote dar prieš keletą mėnesių), nes dar iki praėjusios savaitės nebuvo pateiktas studijų programų, kurios bus organizuojamos nuo šio rugsėjo, sąrašas. Ar VU neužmigo? Toks įspūdis, kad jį jau pralenkė KTU, o pagal sąlygas – jau ir MRU.
R.V.: MRU dar nelenkia VU. Kita vertus, man nelengva vertinti universitetus, nes aš baigiau VU, jam vadovavau, o dabar jame dėstau. Vis dėlto manau, kad klasikinis universitetas tuo ir skiriasi, jog yra mažiau paslankus naujovėms. Vis dėlto puiku, kai universitetai konkuruoja, kai yra galimybė mokytis vieniems iš kitų. Gerai, kad MRU “eina” į jungtines programas su kitais Lietuvos ir užsienio universitetais, o VGTU – per ŠMM remiamus projektus – pasikvietė bene daugiausiai dėstytojų iš užsienio universitetų. Iš šitų universitetų kiti universitetai turi mokytis.
Grįždamas prie VU siūlomų studijų programų pabrėžčiau, kad jį ir toliau renkasi patys gabiausi abiturientai, nes darbdaviai neblogai vertina mūsų absolventus. O ir objektyvūs kriterijai – publikacijų skaičius, darbų cituojamumas, priimamų doktorantų skaičius, Mokslo tarybos finansuojamų projektų skaičius, Lietuvos mokslo premijos laureatų kiekis rodo, kad mokslo srityje VU lenkia visus kitus Lietuvos universitetus.
VEIDAS: Kaip Lietuvos aukštasis mokslas konkuruos su užsienio aukštosiomis mokyklomis, jei jau dabar 7–8 tūkst. jaunuolių, studijuojančių užsienyje, vilioja jaunesnius kolegas išvykti iš šalies?
R.V.: Universitetą kuria žmonės ir tradicijos. Jei universitete dirba aukšto lygio profesionalai, jie perduoda savo kompetenciją studentams, nesvarbu, kokia tai būtų šalis. Bet ne visi užsienio universitetai yra labai aukšto lygio, o lietuviai dažnai studijuoja “trečiarūšiuose” universitetuose. Aš manau, kad nėra dėl ko mūsų jaunuoliams veržtis į užsienį bakalauro studijų, nebent magistrantūros, doktorantūros ar mainų programos, kad pamatytum naują prietaisą, perprastum naują tyrimo metodiką, susipažintum su lyderiaujančia mokslininkų grupe.
Iš tikrųjų mūsų universitetai taip pat gauna daugybės studentų iš Indijos, Kinijos, kitų tolimų valstybių prašymus priimti į doktorantūrą, bet mes neturime galimybių. O jei pas mus būtų tokia pati doktorantūros finansavimo sistema kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, pas mus irgi susiformuotų tarptautiniai kolektyvai. Taigi mūsų studijų lygis nėra žemas.
Kita vertus, mūsų universitetai irgi turėtų į save pažvelgti atidžiau ir nelėkti į teismus dėl kiekvieno ministerijos pasakyto vertinimo apie jų studijų kokybę. Juk jeigu viskas gerai, tai kodėl mūsų universitetai, kurie visi yra Europos universitetų asociacijos (EUA) nariai, nenori pasikviesti EUA ekspertų, kad juos įvertintų? Šitai, beje, padarė tik penki Lietuvos universitetai.