Pagal privačių darželių ir mokyklų skaičių Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europoje. “Veidas” aiškinasi, kodėl taip yra.

"Veido" archyvas

Visi nori, kad privačių darželių daugėtų, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį

Pernai vien Kaune į valstybinius darželius nepateko daugiau kaip 1500 vaikų. Daugelyje Europos šalių yra alternatyva – privatūs darželiai. Tačiau pas mus tikrai ne kiekvienas gali kas mėnesį susimokėti 1300–1500 Lt už mažylio ugdymą. Be to, privatūs darželiai gana vangiai kuriasi, kaip, beje, ir privačios mokyklos.

Buvo tikimasi, kad ikimokyklinių įstaigų trūkumo Lietuvoje klausimą išspręs nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliosiančios naujos higienos normos. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai vylėsi ir tebesivilia, kad mažesni reikalavimai paskatins kurtis daugiau privačių darželių, tad ir mokestis už juos gerokai sumažės. Tačiau jau veikiančių privačių ugdymo įstaigų savininkai sutartinai tvirtina, kad taip nebus, nes liko dar labai daug absurdiškų, net neįveikiamų reikalavimų, be to, šiandien iš legalių privačių darželių bei mokyklų praktiškai neuždirbsi.

Pasak “Veido” pašnekovų, padėtis pasikeistų, jeigu higienos normos neprasilenktų su sveiku protu, o paskui kiekvieną vaiką pradėtų keliauti vadinamasis darželinuko krepšelis.

Tik vargu ar ir tai panacėja, juk, tarkime, 2002-aisiais įvestas mokinio krepšelis privačių bendrojo lavinimo mokyklų kūrimosi bangos nesukėlė. Šiuo metu šalies nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokosi tik 0,7 proc. mokinių – tai beveik žemiausias rodiklis Europoje. Vis dėlto privačioms aukštosioms mokykloms krepšeliai padėjo pritraukti daugiau studentų.

Geresnė ugdymo kokybė

Linkstama manyti, kad privačiose ugdymo įstaigose pedagogai skiria daugiau dėmesio vaikui, nes klasės ir grupės čia mažesnės. Dėl to vaikai esą jaučiasi emociškai ir fiziškai saugesni, užtikrinama geresnė ugdymo kokybė. “Vienas didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų – labai didelės klasės. Vienoje mano penktoje klasėje mokosi net 32 mokiniai, tarp jų – du, kuriems reikalingos specialios programos. Tad kiek kartų per pamoką gali prieiti prie tokių vaikų? Visai kitoks darbas, kai klasėje sėdi dešimt mokinių. Tada mokytojas užduotis gali individualizuoti”, – tvirtina Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Albina Zubrickienė.

Tačiau ir privačios mokyklos labai skiriasi. Socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė įsitikinusi, kad aukščiausia ugdymo kokybe išsiskiria tarptautinės mokyklos. “Vilniuje man teko dirbti tarptautinėje mokykloje. Be to, atlikau kelių Europos tarptautinių mokyklų vertinimą. Todėl net neabejoju, kad šios mokyklos yra siekiamybė – tai, kas iš tiesų turėtų būti norma. Labiausiai jos skiriasi savo bendruomenėmis bei pedagogų, tėvų ir pačių vaikų požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi”, – sako keturių vaikų mama, visas atžalas leidžianti į privačias ugdymo įstaigas. Ji įsitikinusi, kad apskritai visos privačios mokyklos sudaro sveiką konkurenciją valstybinėms, o konkurencija neleidžia apkerpėti ir skatina tobulėti. Tik gaila, kad tų privačių darželių akivaizdžiai per mažai.

Mokymas – irgi paslauga

Privačios pradinės mokyklos “Žiniukas” įkūrėja ir direktorė Ingrida Ramanauskienė neabejoja, kad kuo Lietuvoje bus daugiau nevalstybinių mokyklų, tuo bus geriau visai švietimo sistemai. Tačiau pašnekovė nemano, kad artimiausiu metu jų Lietuvoje padaugės. Pernai duris atvėrusios privačios mokyklos direktorės nuomone, esama labai daug trukdžių, kurie “įsiūti” į pačią švietimo sistemą, tiksliau, jos funkcinį, teisinį ir ekonominį reglamentavimą.

Pavyzdžiui, švietimo srityje nedrįstama ar nenorima pripažinti, kad mokymas yra paslauga. Nors kiekvienas mokinys atsineša savo krepšelį, finansavimas vyksta iš specialios dotacijos – nustatoma, kur išleisti pinigus, kaip pirkti prekes, kaip pateikti pirkimo dokumentų kopijas.

“Ir visa tai daroma septynis mėnesius vėluojant. Pabandykite nupirkti 2009–2010 mokslo metams reikiamų vadovėlių iš pinigų, gautų 2010-ųjų kovą, – pasiūlo I.Ramanauskienė. – Be to, viešasis administravimas Lietuvoje remiasi popieriumi, o ne tikrove. Štai reikalaujama pateikti naudojamo žemės sklypo dokumentus, o kaip tai padaryti, jei patalpas mokykla nuomojasi verslo centre, o stadioną – iš gretimos mokyklos?”

Padėtis nesikeičia jau du dešimtmečius

“Mes tikrai suinteresuoti, kad kurtųsi nevalstybinės mokslo ir švietimo įstaigos. Norime, kad atsirastų daugiau alternatyvių galimybių tenkinti įvairius vaikų ugdymosi poreikius, lankyti mokyklas, atitinkančias šeimos vertybes, pasaulėžiūrą. Ikimokykliniam ugdymui ypač svarbu, kad nevalstybinio sektoriaus plėtra padėtų spręsti darželių stygiaus klausimą”, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.

Taigi visi taip nori, kad darželių daugėtų, konkurencinė kova gerintų ugdymo kokybę, sumažėtų mokestis už mokslą ir darželinukų priežiūrą, bet padėtis nesikeičia jau antrą dešimtmetį. G.Šeibokienės nuomone, taip yra todėl, kad ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas Lietuvoje dar stipriai unifikuotas, vis dar neturime alternatyvaus ugdymo tradicijų. Kita vertus, nevalstybiniai darželiai nesulaukia jokios finansinės paramos iš valstybės ar savivaldybės, dėl to tėveliams reikia tiek daug mokėti už vaiko ugdymą.

Bet G.Šeibokienė patikino, kad nuo 2011 m. sausio 1-osios planuojama įvesti dalinį ikimokyklinio ugdymo krepšelį. “Jis būtų skirtas keturių valandų per dieną (20 val. per savaitę) ugdymo išlaidoms padengti. Preliminariai vienam ikimokyklinukui ugdyti metams būtų skiriama 2,5 tūkst. Lt. Šią sumą numatoma skirti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms”, – žada Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.

Pinigų neuždirbsi

Naujo privataus darželio “Vilnius Montessori pre-School” direktorė Ivona Rožanovska įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau valstybė tikrai pradės finansuoti ir privačius darželius. Ją jau pradžiugino darželiams nustatytos naujos higienos normos. Pasak jos, tai pirmas žingsnis darželiams keliamų reikalavimų liberalizavimo link. Tarptautinio darželio, kuris duris atvers šį rugsėjį, direktorė sako, kad vienas svarbiausių palengvinimų, kuriuo ji pati pasinaudos, – galimybė mažyliams skirtą maistą užsisakyti kavinėse ar kitose maitinimo įstaigose. Anksčiau visus patiekalus būtinai reikėjo gaminti darželio patalpose.

Vis dėlto esminis dalykas, kurio svarstantieji apie privataus darželio kūrimą itin laukė, liko nepakeistas. Pasirodo, ir toliau nebus galima įrengti jaukaus namus primenančio darželio daugiabučio namo bute ar individualiame name. Tas pats galioja ir mokykloms. Patalpų paskirtį būtinai reikia ir reikės keisti į mokslo paskirties. Todėl, norint įkurti darželį verslo centre ar gyvenamajame name, reikės įveikti sudėtingas patalpų ar pastatų paskirties keitimo procedūras, kurios yra brangios ir trunka metus ar net dvejus.

“Tai vėl stabdys daugelį verslininkų. Todėl nemanau, kad priėmus naujas higienos normas atsiras daugiau darželių, nes palengvinimų padaryta per mažai. Be to, įsteigus darželį jį labai sunku išlaikyti. Daugelis privačius darželius kuria tiesiog iš idėjos. Tai tarsi gyvenimo būdas. O norint tik uždirbti, neverta net pradėti”, – tikina Ingrida Lauciuvienė, vieno pirmųjų dar 2001-aisiais Vilniuje įkurto darželio “Dūzginėlis” savininkė. Ji pati šio verslo ėmėsi tik todėl, kad Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone stovėjo tuščias moters tėvų namas. Be to, tuo metu ji augino mažus vaikus.

Svarbiausia – sveikas protas

Norint apeiti itin griežtus darželiams keliamus reikalavimus, labai daug privačių ugdymo įstaigų šiandien įregistruotos kaip socialinės įstaigos. O svajojantieji pradėti privataus darželio verslą ir toliau turės sukti galvą, kaip išlaviruoti tarp neadekvačių reikalavimų. Juk sunku suvokti, kam, tarkime, darželyje reikalingi du komplektai rankšluosčių kojoms šluostyti, atskira patalpa nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti, valgymo salė, kurioje kiekvienam vaikui būtų skiriama ne mažiau kaip vienas kvadratinis metras ploto. Ir tokių punktų yra 113.

"Veido" archyvas

“Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o buitiniai aspektai” , – sako A.Landsbergienė

“Atrodo, kad reikalavimus surašė žmonės, nelabai įsivaizduojantys, kaip juos reikės įgyvendinti”, – mano A.Landsbergienė, šiuo metu su šeima gyvenanti ir dirbanti Belgijoje. Ji sako, kad šioje šalyje darželiams keliami minimalūs reikalavimai. Jauniausia Landsbergių dukrytė lanko vieną prestižiškiausių lopšelių, tačiau ten vaikai niekada nevedami į lauką, maistą gamina pačios auklytės, o lopšelis įsikūręs gyvenamojo namo pirmame aukšte. Ir vaikai, ir maistas keliauja pro tas pačias duris, kaip ir visi kiti namo gyventojai, o tualetas – vienas (juk vaikučiai turi savo puodukus). Mažiausi vaikai valgo susodinti ant grindų, o auklytė pasideda lėkštutes ir maitina juos it varniukus vieną po kito. “Kai rinkomės darželį, mums buvo svarbiau ugdymo ir priežiūros kokybė, o ne tai, ar maistą įneš ir mes patys įeisime pro tas pačias duris. Svarbiausia – sveikas protas!” – apibendrina A.Landsbergienė.