Po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo dėl valstybės tarnautojų, statutinių pareigūnų, teisėjų neproporcingo atlyginimų sumažinimo pripažinimo antikonstituciniu visuomenėje prasidėjo diskusija, kas yra solidarumas ir kaip skirtingų profesijų, kvalifikacijų, socialinių sluoksnių žmonės turėtų prisidėti prie sunkmečio įveikimo, šalies finansinio stabilumo išlaikymo krizių laikotarpiu.

Iš KT atlikto tyrimo pagal Finansų ministerijos pateiktus dokumentus ir specialistų parodymus, kaip atlyginimus skirtingoms asmenų grupėms mažino Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir kokių faktinių taupymo rezultatų pasiekė, aiškėja, kad pasirinktas visiems skirtingas atlyginimų mažinimas nepadėjo nei reikšmingai sutaupyti biudžeto lėšų, nei apsaugoti socialiai jautrių, mažiau uždirbančių asmenų.

Susidaro įspūdis, kad A.Kubiliaus Vyriausybė mažindama atlyginimus siekė visai kitų politinių tikslų. Skirtingiems valstybės tarnautojams atlyginimai sunkmečiu buvo sumažinti nuo 0,6 iki 29 proc., teisėjams – nuo 20 iki 35 proc. Tokio paties taupymo finansinio rezultato būtų buvę pasiekta, per sunkmetį atlyginimus visiems sumažinus vienodai – po 4,5 proc.

Ar toks selektyvus ir diferencijuotas atlyginimų mažinimas nėra susijęs su politikų noru valstybės tarnautojus, statutinius pareigūnus ir teisėjus priversti tarnauti politikų partiniams tikslams? Ar ignoruodama žmogaus teises, teisę į teisingą atlyginimą, į teisinio reguliavimo prognozuojamumą, į teisėtus lūkesčius, Lietuvos politinė valdžia gali sukurti modernią ir pažangią valstybę?

Apie šio tiek politikų, tiek politologų, tiek dalies teisininkų prieštaringai vertinamo KT nutarimo esmę “Veidas” kalbasi su KT teisėju prof. Dainiumi Žalimu.

VEIDAS: Po KT nutarimo dėl atlyginimų sumažinimo sunkmečiu visuomenėje prasidėjo diskusija, ar KT adekvačiai supranta teisingumo, solidarumo, lygiateisiškumo sąvokas ir ar neįklampins Lietuvos valstybės į dar didesnes finansines problemas, įpareigojant Vyriausybę kompensuoti atlyginimų sumažinimą skirtingoms asmenų grupėms. Kaip atremtumėte politikų, politologų, kolegų teisininkų kritiką, kad toks KT nutarimas Lietuvos valstybei gali sukelti dar didesnių finansinių problemų?

D.Ž.: Valdžių padalijimo principai visiems žinomi. Teismas yra teisminė institucija ir sprendžia tik teisinius klausimus. Jei politinis sprendimas priimamas teisine forma, tai yra priimamas įstatymas, tai teisminė valdžia gali kontroliuoti, ar jis atitinka Konstituciją, joje įtvirtintas žmogaus teises, konstitucinius teisingumo, proporcingumo, solidarumo principus. Konstituciniai principai egzistuoja ir negali būti priešpriešinami vienas kitam. Jie yra darni sistema ir negali būti pažeista jų pusiausvyra.

Jei kalbama apie tai, ar politinė valdžia gali elgtis, kaip nori politikai, tai reikia pasakyti, kad valstybės tarnautojai turi žmogaus teises. Žmogaus teisių negalima apriboti labiau, nei būtina, o socialinis solidarumas nereiškia lygiavos. Žmonės, kurie kritikuoja KT nutarimą, kalba pernelyg abstrakčiai, visa esmė atsiskleidžia KT tyrimo detalėse.

Kai matai visą visumą, kaip atlyginimų mažinimas sunkmečiu buvo įgyvendintas, supranti, kad mažinant skirtingo dydžio atlyginimus proporcingumo principo nebuvo laikomasi, o socialinis solidarumas buvo suvokiamas kaip lygiava.

Kai atlyginimai buvo mažinami mažinant bazinę algą visiems vienodai, tai buvo proporcinga mažinimo priemonė, dėl kurios KT neturėjo jokių pastabų. Bet pareigybiniai atlyginimai jau buvo mažinami skirtingai: vieniems mažinta vieną kartą, kitiems – kelis kartus, priedai už kvalifikacinę klasę mažinti dar kelis kartus atskirai. Kuo priedai buvo didesni, tuo labiau jie mažinti. Jei asmuo ėjo atsakingesnes pareigas ir jo kvalifikacija aukštesnė, jam buvo mažinama keturis kartus.

KT teisėjų atlyginimai buvo sumažinti dvigubai labiau nei kitų teisėjų. Tai pažeidė iki tol egzistavusius nustatytus natūralius skirtingų teismų teisėjų atlyginimų skirtumus. KT teisėjų atlyginimai mažinti 35 proc., o politikų – 20 proc. Nežinau nė vienos ES valstybės, kurioje būtų imtasi tokių priemonių. Bendraujame su teisėjais iš kitų Europos valstybių, Venecijos komisijos (vienijančios Konstitucinius Teismus) ekspertai į tai žvelgia kaip į tam tikrų diskriminacinių priemonių taikymą teisėjų atžvilgiu.

VEIDAS: KT dažnai kaltinamas tuo, kad pažeidžia teisės principą, niekam neleidžiantį būti teisėju savo byloje.

D.Ž.: Jei turite omenyje kaltinimą, kad KT nagrinėja bylas, kuriose yra ir teisėjų atlyginimo klausimas, tai atsakymas į šį klausimą paprastas: KT yra priėmęs nutarimą ir pasakęs banalią frazę – teisėjas taip pat yra žmogus. Jis turi žmogaus teises ir gali kreiptis į teismą, jei jo teisės yra pažeistos. O mes matome, kad kai kurių valstybės tarnautojų atlyginimai apskritai nebuvo mažinami. Teisėjų atlyginimai sumažinti labiausiai, taigi natūralu, kad teisėjai kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Į bylą buvo žiūrima net tik paraidinio teisingumo požiūriu. Mažinant atlyginimus konkrečiai teisėjams, net nesilaikyta Teisėjų atlyginimų įstatymo. Jame Seimas pats įtvirtino, kad teisėjo bazinis atlyginimas gali būti keičiamas tik ateinantiems metams. Tai akivaizdus prieštaravimas, nes Seimas pats nesilaikė savo priimto įstatymo. Bet KT, nenorėdamas išskirti teisėjų, kaip socialinės grupės, argumentavo aukštesniu valstybės finansinio stabilumo būtinumu ir tokį mažinimą nelaukiant ateinančių metų pateisino. Tad jokio teisėjų socialinio sluoksnio išskirtinumo nebuvo.

VEIDAS: Gal tokiu mažinimu buvo siekiama tam tikrų valstybės tarnautojų, statutinių pareigūnų, teisėjų paklusnumo?

D.Ž.: Tegul į šį klausimą atsako kiti. Nevertinu tokių sprendimų politinės potekstės. Tegul tai daro politologai. Statutiniams STT pareigūnams priedai buvo sumažinti, kitiems ne. Kaip vertinti, kad 2009 m. atlyginimai buvo sumažinti, o 2012 m. jau pradėtas selektyvus atlyginimų atstatymas? Ar tai reiškia, kad kai kam krizė jau baigėsi, o kai kam dar nesibaigė? Kaip krizė vienoms pareigybėms

gali baigtis anksčiau nei kitoms? Tai akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises, ir teisingumo čia nebuvo.

Man susidaro įspūdis, kad tiesiog norima, jog teismai tik pateisintų politikų politinius sprendimus ir nekeltų klausimo dėl jų teisėtumo. Tenka reaguoti ir į politologų kritiką, kad KT peržengė savo ribas. Atsakyti jiems galiu labai paprastai: nesinori tikėti, kad šiuolaikinės politologijos mokslas, priešingai nei teisė, yra atsietas nuo žmogaus teisių. Tokia “politologija” būdingesnė Rytų politinei erdvei, bet ne demokratinėms Vakarų šalims, kokia pagal mūsų Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus turi būti Lietuva.

VEIDAS: Vengrijoje veikianti vadinamoji Orbano diktatūra apskritai apribojo KT kompetenciją spręsti ekonomines, finansines biudžeto bylas. Ar tai pažangios Europos valstybės požymis?

D.Ž.: Čia derėtų priminti ir prisiminti kai kuriuos KT nutarimus. Tarkime, “Williams” istoriją, arba “Danisco shugar” atvejį, arba “Alitos” privatizavimą, arba “Leo LT” įkūrimą. Tada politiniuose sprendimuose buvo rasta daug dvejopų standartų taikymo. Būta noro kai ką privatizavimui atiduoti slapta, neskelbiant apie tai visuomenei. Jei norima, kad KT nevertintų ekonominių sprendimų teisinių pasekmių, ar KT turi užmerkti akis ir į tai?

Venecijos komisijoje šiandien vertinama, kiek Vengrijos politiniai sprendimai atitinka Europos Tarybos priimtus susitarimus. Vengrija ties ES institucijų ir Europos Tarybos politinių sankcijų taikymo riba. Pasaulinis KT kongresas nuolat stebi situaciją Vengrijoje. Jie labai neigiamai vertina Vengrijos politikų sprendimus, apribojančius teismų valdžios demokratinius įgaliojimus.

VEIDAS: Vis dėlto kur pasibaigia teisė ir prasideda politika?

D.Ž.: Šiuolaikiniame pasaulyje visi klausimai yra sudėtingai susipynę, bet tokia riba egzistuoja. Teismai, tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai, turi diskreciją apibrėžti, kas yra teisės klausimas. Jei klausimas teismui keliamas teisiniais terminais, teisiniais argumentais, reikia ir teisinio atsakymo. Ar žmogaus teisė į teisingą atlyginimą, į orų aprūpinimą senatvėje yra tik ekonominis, socialinis klausimas? Kai ši teisė pažeidžiama ar ribojama daugiau nei būtina, tai tampa ir teisės klausimu, ir atsakymas į jį gali būti duodamas teismuose.

VEIDAS: Bet finansų ministrė Ingrida Šimonytė argumentavo, kad sumažinus atlyginimus vienodai būtų pažeistas mažiau uždirbančių asmenų orumas, jie tiesiog nebegalėtų išgyventi.

D.Ž.: Teismas viską matė. Daug ką paaiškino Teismo gauti įrodymai. Į juos visiems reikia įsigilinti. KT byloje yra Finansų ministerijos atsakymai ir pateikti konkretūs skaičiai. KT pasiteiravo Finansų ministerijos, kiek buvo sutaupyta atlyginimus mažinant diferencijuotai. Paaiškėjo, kad 2009 m. sumažinus atlyginimus sutaupyta 51 mln., o per kitus metus – 112 mln. Lt. Taigi netiesa yra visos kalbos, kad KT nutarimas sukels milijardinių pasekmių. Jei viską sudėtume, tai būtų tik pusė milijardo litų.

Teismui buvo kilęs klausimas, kiek būtų reikėję sumažinti visiems po lygiai, norint pasiekti tokį pat finansinį rezultatą. Iš Finansų ministerijos buvo gautas atsakymas, kad tik 4,5 proc. KT tai taip pat matė. O juk kai kam atlyginimai buvo sumažinti 20–30 proc. Tai reiškia, kad sumažinimas toli nuo proporcingumo. Šių skaičių niekas nenuginčijo, jie yra Finansų ministerijos ir specialistų pateiktuose atsakymuose.

Be to, paaiškėjo, kad valstybės tarnyboje pati mažiausia alga – asmens, kuris neturi aukštojo išsilavinimo, jokios kvalifikacijos, – yra 1350 Lt, tai yra daugiau nei minimali alga, šiandien sudaranti 1000 Lt, o tada buvusi 800 Lt. Valstybės tarnyboje nėra asmenų, kurie gautų mažesnę nei 1350 Lt algą.

Aišku, Vyriausybė turi tam tikrą diskreciją nemažinti algų gaunantiems mažiausią darbo užmokestį, bet teigti, kad tokie žmonės negali pragyventi, yra nesąžininga, nes juk ne valstybės tarnautojams nustatyta minimali alga yra trečdaliu mažesnė. O visiems mažinant vienodai mažiausiai uždirbantys valstybės tarnautojai būtų gavę mažiau tik keliomis dešimtimis litų.

VEIDAS: KT įpareigoja politikus kompensuoti tai, kas neteisėtai paimta sunkmečiu. Ar toks kompensavimas nesukels mums didesnių finansinių problemų?

D.Ž.: KT nereikalauja konkrečių dydžių, konkretaus kompensavimo laiko. Kalbama, kad tai sukels milijardinių pasekmių, bet įrodžiau, jog tai netiesa. KT pripažįsta, kad kompensavimas gali būti dalinis, bet proporcingumas turi būti atkurtas. Kompensavimas turi būti teisingas. Jį galima išdėstyti per tam tikrą nustatomą laiką. Čia politinė valdžia turi labai plačią diskreciją.

KT negali keisti ankstesnės savo doktrinos, jis yra teisinė, bet ne politinė institucija, todėl savo doktrininių nuostatų nekeičia. Juk panašūs nutarimai buvo priimti 2006, 2007 m. Šios KT nuostatos jau buvo žinomos darant šiuos antikonstitucinius sprendimus. KT yra teisinė ir todėl prognozuojama institucija.

Teisminė valdžia vargu ar gali nuspręsti kitaip, kad apskritai nereikia kompensuoti. Jei teisė į teisingą atlyginimą neproporcingai pažeidžiama, tai yra žmogaus teisės į nuosavybę pažeidimas. Yra sukurtas Europos žmogaus teisių teismo standartas, tai yra ginama kaip nuosavybės teisė. Jei mažinama neteisingai, tai tiek, kiek mažinama neteisingai, turi būti ir atlyginama.

VEIDAS: Turime problemą dėl Seimo rinkimų datos. Viena Vyriausybė parengia biudžetą – kita privalo jį vykdyti. Mokesčiai sunkmečiu buvo pakeisti per naktį, o verslas turėjo įsipareigojimų darbuotojams, bankams, partneriams. Ar verslas gali turėti tesėtų lūkesčių dėl mokesčių įstatymų stabilumo?

D.Ž.: KT sprendžia pagal galiojančią Konstituciją. Dėl rinkimų datos jis nieko pasakyti negali. KT yra turėjęs bylą (2013 m. vasario mėn. 15 d.) dėl valstybės biudžeto, mokesčių įstatymų. KT turėjo omenyje, kad KT Seimo statute nustatyti mokesčių įstatymų keitimo terminai. KT konstatavo, kad paprastai turi būti numatytas terminas pasirengti mokestiniams pasikeitimams. Bet 2009 m. situaciją KT mato kaip išskirtinį atvejį, ir staigūs pakeitimai buvo pateisinami. Sunkmetis ir buvo toks išskirtinis atvejis. Todėl 2009 m. biudžeto priėmimas kartu su iškart įsigaliojančiais mokesčių pakeitimais buvo konstituciškai pateisinamas.

Tačiau tai neturi tapti taisykle. Aplinkybės turi būti išskirtinės. KT taip pat konstatavo, kad atgal keisti įstatymo negalima jokiomis aplinkybėmis.