– Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad kartais Lietuvos valstybė pernelyg lengvai atsisveikina su vienos ar kitos srities valstybės tarnautojais, pareigūnais, specialistais, nors į jų rengimą neretai investuojama daug pinigų?

– Iš tiesų tokia bėda pastebima, nors mūsų pirmtakai valdžioje socialdemokratai, sodindami į postus savus žmones, daug labiau švaistėsi kompetentingais darbuotojais.

Viešojo administravimo mokslas valstybei dirbančių žmonių kompetenciją skiria į dvi rūšis: dalykinę ir asmeninę. Tai štai – visuotinai pripažinta, kad dalykinė darbuotojo kompetencija yra mažiau svarbi nei asmeninė, kurią apibrėžia lojalumas valstybės tarnybai, mokėjimas dirbti komandoje, gebėjimas mokytis ir praktiškai taikyti įgytas žinias.

Jei tarnautojas ar pareigūnas pasižymi aukšta asmenine kompetencija, tinkama valstybės tarnybai, tai netgi dėl reformų likvidavus jo darbo vietą tokį žmogų galima siųsti į perkvalifikavimo kursus, suteikti jam naują dalykinę kompetenciją ir pasiūlyti naują darbo vietą.

Investicijos į valstybės tarnyboje dirbančius žmones, jų lojalumą – tai pačios vertingiausios valstybės investicijos. Privačiame versle jau seniai suprasta, kad svarbiausia investuoti į protus, o ne į “geležį”.

– Bet jei pažvelgsime, kaip per pastaruosius kelerius metus elgtasi su įvairių lygių vadovais, vaizdas bus atvirkščias.

– Čia mes matome akivaizdų paradoksą – viena vertus, valstybės pareigūnai yra biurokratinės sistemos dalis ir juos tarsi turėtų labai stipriai ginti tiek tarnybą reglamentuojantys įstatymai, tiek pati sistema, bet iš tiesų labai nesunku atleisti žmogų vadovaujantis vien politiniais motyvais.

Elgiantis protingai, tokie žmonės, neretai turintys unikalių žinių ir patirties, būtų skiriami į kitas, gal ne tokias aukštas pareigas, bet būtų padaroma viskas, kad jų sukauptos žinios toliau tarnautų valstybei.

Kaip teigiamą pavyzdį galiu paminėti buvusio Ignalinos AE generalinio direktoriaus Viktoro Ševaldino atvejį. Gal jam tikrai rankos nekilo uždaryti elektrinę, kurią kadaise pats kūrė, bet pakeitus vadovybę jis nebuvo išmestas į gatvę, o priimtas dirbti naujojo vadovo patarėju, taigi valstybė išsaugojo jo išmanymą ir ryšius. Tik gaila, kad sunku prisiminti daugiau tokių gerų pavyzdžių.

Blogai, kai į valstybei dirbančius žmones žiūrima pagal jų turimą partinį bilietą, o ne pagal jų kapitalą. Nes jų žinios – tai kapitalas, kuris, kaip ir pinigai, kaupiamas metų metais. Galiausiai valstybė, nuolat siųsdama valstybės tarnautojus į įvairius mokymus, kursus, komandiruotes, investuoja į juos gyvus pinigus, kurie, tokį žmogų atleidus, prarandami ar pereina į privataus verslo kišenę.

Prof. Kęstutis Masiulis yra viešojo administravimo ekspertas