Kada tapsime bent Europos vidutiniokais, kas trukdo mūsų sėkmei ir ar verta keisti pasirinktą ne patį sparčiausią žengimo iš postsocializmo kelią?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus, dažniausiai tarptautiniuose filosofijos leidiniuose cituojamo Lietuvos filosofo ir sociologo, lyginamosios istorinės sociologijos veikalų autoriaus dr. Zenono Norkaus įžvalgos, skaičiavimai, prognozės.

VEIDAS: Kaip lakoniškai apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos valstybę Europos šalių kontekste? Ar tikrai esame vėluojanti Estija ar Slovėnija (gal jau ir Latvija?), gebanti lygintis tik su ES autsaiderėmis?
Z.N.: Pati lakoniškiausia yra skaičių kalba, o tarp visų skaičių iškalbingiausiu laikomas bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis, atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus (skaičiuojant perkamosios galios paritetą; PGP). Tą dalyką norėčiau pabrėžti, nes pagal lito kursą perskaičiavęs savo atlyginimą ir palyginęs jį su švedo ar vokiečio atlyginimu dažnas tautietis nebenori būti lietuviu.
Pasaulio banko duomenimis, 2012 m. vidutinis lietuvis buvo vos ne keturis kartus „biednesnis“ už vidutinį švedą. Tai reiškia, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo 14,2 tūkst., o Švedijos – 55,2 tūkst. JAV dolerių. Bet skaičiuojant pagal PGP tas atotrūkis nesiekia nė dviejų kartų (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 43,2 tūkst. dolerių). Lietuvos BVP vienam gyventojui jau dabar sudaro 70 proc. Europos Sąjungos vidurkio (atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus). Taip skaičiuojant lenkiame ne tik Bulgariją, Rumuniją, Kroatiją, Latviją, bet netgi Lenkiją ir Vengriją (!).
Kaip šią vasarą sužinojo Lietuvos publika, pralenkėme ir Estiją (!). Tik kažin ar šiuo laimėjimu verta labai džiaugtis – taip, matyt, atsitiko todėl, kad Estijoje įsivedus eurą kainų lygis kilo sparčiau negu Lietuvoje. Dėl kainų lygio skirtumo Lietuva 2012 m. lenkė Estiją BVP vienam gyventojui reikšme skaičiuojant pagal PGP (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 23,1 tūkst. dolerių), bet atsiliko skaičiuojant pagal valiutos kursą (atitinkamai 14,2 tūkst. ir 16,4 tūkst. dolerių).
Jei kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, manau, po kokių 20–30 metų pasieksime ES vidurkį, nes tam ir skirta ES sanglaudos politika bei struktūriniai fondai. Ar galime (ir kaip) kada nors tapti daugiau negu vidutiniokais – apie tai jau atskira kalba.
VEIDAS: Estija, Slovėnija už mus sparčiau transformavosi iš postsocialistinio į kapitalistinės valstybės modelį. Ar ir mes turėjome, o gal tebeturime pokyčių modelio alternatyvą?
Z.N.: Alternatyvų nemažai turėjome pirmaisiais kapitalistinės revoliucijos metais (ypač 1990–1992 m.). Pradėjome nuo privatizacijos (jau 1991 m.), baigėme stabiliu litu (1994 m.). Estai darė atvirkščiai – pradėjo įsivesdami prie Vokietijos markės pririštą kroną (jau 1992 m. birželį), o stambesnėms įmonėms ieškojo strateginių investuotojų užsienyje. Lietuvoje nebuvo ekonomiškai racionali ir dekolektyvizacija.
Dabar jau reiškiasi vadinamasis istorinis inertiškumas ar priklausomybė nuo kelio, kai raidos modelį pakeisti sunku. Tam reikėtų naujos revoliucijos, o revoliucijos yra rizikingos ir brangiai kainuoja. Gal paaiškinsiu vaizdžiai. Įsivaizduokite, pasiklydote girioje, norite iki sutemų išeiti į pamiškę. Brendate tiesiai ir prieinate miško kelią. Kaip greičiau juo išeiti į pamiškę (negi ir toliau brisite tiesiai)? Eiti į vieną ar kitą pusę? Čia Lietuvos situacija 1990–1991 m. Eidama pasirinkta kryptimi, prieinate kelio ženklą ir suprantate, kad pasirinkusi priešingą kryptį iš miško būtumėte išėjusi anksčiau. Čia jau panašu į situaciją, nuo „posūkio“ praėjus 20 metų. Ar grįšite atgal?
Jei kalbėsime be metaforų, 1990–1992 m. pasirinkusi šiek tiek kitokią kryptį (ar modelį), Lietuva į Europos vidutiniokes gal būtų išėjusi (skaičiuojant nuo 2013 m.) jau po kokių 15–20, o ne po 20–30 metų, kiek, spėju, dabar dar reikia. Kai jau tiek nuėję gal ir ne pačiu geriausiu keliu sugalvotume jį keisti, gali atsitikti taip, kad iki to vidurkio reikėtų eiti 30–50 metų.
VEIDAS: Savo tyrimuose Lietuvą lygindami su Slovėnija, pirmenybę teikėte šios valstybės pasirinktam socialinio kapitalizmo, o ne mūsų – neoliberalaus kapitalizmo modeliui. Tačiau Slovėnija dabar išgyvena didžiausią per pastaruosius porą dešimtmečių ekonominį nuokrytį.
Z.N.: Jokia kapitalistinė ekonomika negali išvengti pakilimų ir nuosmukių, o skirtumai tarp kapitalizmo modelių svarbūs tik aiškinant recesijų gylį, atsigavimo greitį bei krizės sąnaudų paskirstymą – kieno sąskaita ji įveikiama. Pavyzdžiui, skolininkų ar skolintojų? Samdytojų ar samdomų darbininkų? Kapitalizmo modelio, kuris „apdraustų“ nuo recesijų, nėra, o jeigu kas nors tokį ir išrastų (tai būtų toks pat stebuklas, kaip ir amžinasis variklis), kažin ar jis būtų pritaikomas mažoje atviroje ekonomikoje.
Sulaukė savo valandos ir Slovėnija, kurios BVP 2012 m. susitraukė 2,3 proc., o šiemet numatomas dar 2 proc. sumažėjimas (“Eurostato” duomenys). Tai mažiau, palyginti su tuo, ką 2009 m. išgyveno Estija ir Lietuva (BVP sumažėjo apie 15 proc.). Tuo metu Slovėniją nuo krizės smūgių (kapitalo bėgimo ir prieš nacionalinę valiutą nukreiptų spekuliacinių atakų) apsaugojo jau 2007 m. įsivestas euras. Tačiau, matyt, prisijungimas prie euro zonos jos ūkiui turėjo panašių padarinių, kaip ir dar anksčiau į ją įstojusioms Pietų Europos šalims. Pasekmė – dabartinė Slovėnijos bankininkystės sektoriaus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų krizė. Optimistiškai slovėnus galėtų nuteikti tas faktas, kad jų valstybės skola (54 proc. metinės BVP apimties 2012 m.) nėra daug didesnė už Lietuvos skolą (40,8 proc.).
Lietuvai ieškoti kelio į socialinį kapitalizmą per vėlu. Bet teigčiau, kad pralaimėtojų nuošimtį buvo galima sumažinti vykdant racionalesnę politiką, reformų politiką 1990–1992 m. revoliucijos metais. Tada ir „Veidas“ dabar turėtų daugiau skaitytojų, o per rinkimus būtų mažiau „protesto balsų“.

VEIDAS: Estijos pažangos spartumą, kaip ir daugelis ekspertų, aiškinate ir Suomijos artumu, ir protestantizmu, ir geresne ūkio būkle šaliai atgavus nepriklausomybę. Vis dėlto ar šie veiksniai tebedaro tokią didžiulę įtaką ir šiandien, nuo nepriklausomybės atkūrimo einant trečiam dešimtmečiui, ar tik tebesrebiame nepriklausomybės pagrindų silpnumo padarinius?
Z.N.: Manau, kad kapitalistinės revoliucijos laikų klaidos Lietuvai „kainavo“ dvejus–ketverius metus, palyginti su Estijos pažanga. Šiuo metu svarbiausias jos pranašumas – Suomijos kaimynystė, dėl kurios Estija pamažu darosi tiesiog „Pietų Suomija“. Tik taip galiu paaiškinti labai nedidelius emigracijos iš Estijos rodiklius. Estas, dirbantis Suomijoje, gali leisti aplankyti savo šeimą kas savaitgalį, o Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje uždarbiaujantis lietuvis – tik per didžiąsias šventes arba pasiėmęs atostogas. Prakutęs jis galiausiai išsiveža ir šeimą.
VEIDAS: Iš kur tas lietuviškas pesimizmas: Baltijos šalių visuomenės 20-ies nepriklausomybės metų tyrime sociologams lietuviai skundėsi dabar gyveną blogiau nei prieš 20 metų, o estai geriau vertino savo šiandieną? Beje, ar tas pesimizmas stabdo pažangą, o gal savikritiškumas padės susikaupti spurtui?
Z.N.: Galima spėti, kad dėl savo protestantiškos, o todėl labiau individualistinės kultūros estai labiau toleruoja nelygybę. Liaudiškai sakant – mažiau pavydi tiems, kuriems labiau sekasi, ir mažiau linkę dėl savo nesėkmių kaltinti kitus, o ne save. Tačiau tai tik hipotezė. 2006–2009 m. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra, vadovaujant profesoriui Arūnui Poviliūnui, dalyvavo tarptautiniame tyrime EUREQUAL, kuriame buvo lyginamas ir skirtingų pokomunistinių šalių gyventojų požiūris į socialinę nelygybę. Paaiškėjo, kad estai ją toleruoja labiau negu lietuviai, tačiau kartu jų požiūris nesiskiria nuo lenkų ir slovakų, kurie, kaip ir mes, katalikai. Taigi atsakymo į klausimą, kodėl estai didesni optimistai, nėra.
Pesimizmas pagal apibrėžimą yra toks pasaulėvaizdis, kai, kad ir ką darytum, aplinkybės vis tiek bus prieš tave, todėl pasekmės bus pačios blogiausios. Taigi iš visų alternatyvų reikia rinktis tą, kurią pasirinkęs mažiausiai nukentėtum ir blogiausiu atveju. Pažangos, tuo labiau spurto, nebūna be rizikos, o su pesimizmu ji nesuderinama. Tad pesimizmas tikrai stabdo pažangą.
VEIDAS: Jei, priešingai nei estų protestantiška, mūsų katalikiška prigimtis verčia laukti popiežiaus globos ir nurodymų, kodėl turime tiek mažai iškilių visuomenės lyderių, autoritetingų politikų? Valstybei vadovauti jau po poros nepriklausomybės metų patikėjome buvusiems kompartijos lyderiams, laisvės šaukliai – visuomenės vieni nemėgstamiausių veikėjų, o gana didelė dalis Lietuvos visuomenės kas rinkimai metasi prie kontroversiškų, net su teisėsauga reikalų turinčių asmenų?
Z.N.: Sėkmingą Lietuvos kompartijos transformaciją į respektabilią Socialdemokratų partiją lėmė „tautinio komunizmo“ fenomenas Lietuvoje, kurio dar užuomazgas Estijoje 1949 m. užgniaužė „pats“ Josifas Stalinas, o Latvijoje 1959 m. likvidavo Nikita Chruščiovas.
1990 m. kovo 11-oji – ne vieno Sąjūdžio, bet nacionalkomunistinės LKP politinės partnerystės (drauge ir konkurencijos) vaisius. Kai 1992 m. Lietuvos ūkis pradėjo sparčiai trauktis, už ką tų metų rudenį dar galėjo balsuoti darbo vietų netenkantys darbininkai, į kitą Lietuvos kraštą atsikėlę ir prie suskilusios geldos likę trihektarininkai?
Reformos suteikė galimybių jaunesniems, išsilavinusiems žmonėms, kuriems buvo ne vėlu pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau daugybei jau pagyvenusių žmonių tos reformos gyvenimą sulaužė negrįžtamai. Labai maža dalis tų, kuriems 1940–1949 m. „socialistiniai pertvarkymai“ sugriovė gyvenimą, tapo naujos santvarkos draugais, net jeigu grįžę iš Sibiro jie sugebėjo prasigyventi, pasistatyti namus ir t.t. Tad kodėl žmonės, kurių gyvenimą sugriovė kapitalistinė revoliucija, turėtų kitaip žiūrėti į savo menamus skriaudėjus?
Kaip ką tik minėjau, rinkos reformos Lietuvoje buvo vykdomos taip, kad atsirado labai daug absoliučių pralaimėtojų. Latvijoje ir Estijoje dauguma jų liko be pilietybės teisių, todėl „klajojantys“ protesto balsai netapo tokiu politinio nestabilumo veiksniu, kokiu jie pasidarė Lietuvoje. Jeigu savo reformas būtume vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.
Po 1996 m., kai LDDP triuškinamai pralaimėjo Seimo rinkimus, pralaimėtojų protesto balsus kaip kokią estafetę perimdavo viena po kitos iškylančios populistinės partijos. Tiesa, dėl demografinių priežasčių „kietasis“ šių partijų elektorato branduolys pamažu tirpsta. Tačiau tą nykimą kompensuoja nauji veiksniai.
O dėl „laisvės šauklių“, tai visos revoliucijos suryja savo vaikus, tad Arvydo Juozaičio, Vytauto Radžvilo, netgi „paties“ Vytauto Landsbergio ir daugelio kitų Sąjūdžio veikėjų likimas daug geresnis, palyginti su Dantono, Robespjero, Bucharino ar Trockio lemtimi.
Apie teisėsaugą Lietuvoje yra susidariusi nuomonė, kad ji, „kai reikia“, tarnauja politikai. Todėl bylos ir nuosprendžiai nebūtinai sužlugdo politikus – kartais būna atvirkščiai, nes kankinio aureolė yra politiko puošmena.
VEIDAS: Kiek didesnei Lietuvos sėkmei trukdo istorinės klišės: finansinės ir moralinės sąskaitos Rusijos atžvilgiu, komplikuoti santykiai su lenkais, galų gale kompleksai, kad mūsų protėviai girdė arklius Baltijos ir Juodojoje jūrose, o dabar tesame nedidelė ES periferijos valstybė?
Z.N.: LDK didybės prisiminimais galima paaiškinti Valdo Adamkaus prezidentavimo laikų užmojus tapti JAV demokratijos eksporto į Rytus politikos pagrindine baze, gal net pačią Rusiją išvaduoti nuo prezidento Vladimiro Putino, kaip kadaise lietuviai vos neišvadavo rusų nuo totorių. Tačiau ar tai ne per didelė misija šaliai, kuri nebaigė demokratizacijos savo viduje? Turiu omenyje Valdemaro Tomaševskio aplinkos diktatūrą Vilnijoje, kur maždaug tokia pati tvarka, kaip ir kaimyninėje Baltarusijoje.
Apmaudu, kad, mano vertinimu, autoritarinį V.Tomaševskio režimą remia Lietuvos sąjungininkė Lenkija, užmiršusi gražų lenkišką šūkį – „už mūsų ir jūsų laisvę“. Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.
Moralinę sąskaitą už sovietinę okupaciją Lietuvai tikriausiai „apmokės“ jau poputininės Rusijos demokratinė vyriausybė. Kol Lietuva lieka viena, reikalaudama taip pat ir ekonominės okupacijos žalos atlyginimo, sulaukti „ekonominių reparacijų“ nerealu, o už tą vienišumą reikia mokėti nemenką ekonominę kainą.
Didelės Lietuvos pramonės dalies produkcijos tarptautinis konkurencingumas labai priklauso nuo iš Rusijos perkamų žaliavų ir energijos išteklių kainų. Permokėjimas už juos ir didelės šilumos kainos tikrai nepadeda didesnei Lietuvos ūkinei sėkmei. Kažkur skaičiau, kad vienas estas pasiūlė kaip kompensaciją už okupaciją perduoti jo šaliai 50 metų valdyti (okupuoti) vieną Sibiro sritį…
VEIDAS: Esate sakęs, kad mūsų naujosios kartos emigrantai gal taps žydiškais lietuviais – kaip žydų diaspora prisidės prie savo valstybės sėkmės. Bet istorikas Algimantas Kasparavičius mano, kad „Globalios Lietuvos“ ir kitos valstybinės programos nieko neduos, o lietuviai svetur, kaip ir LDK laikais, ištirps kitose tautose.
Z.N.: Taip sakiau norėdamas atkreipti dėmesį, kad socialiniai reiškiniai, kuriuos viešoji nuomonė linkusi vertinti vienareikšmiškai neigiamai, gali turėti ir teigiamų pasekmių, išryškėjančių ilgalaikėje perspektyvoje ar susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.
Jeigu XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš Lietuvos nebūtų buvę tokios didelės emigracijos, kažin ar 1919–1920 m. būtų pavykę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu ne gausios lietuvių emigrantų JAV politinės akcijos ir dosni finansinė parama Lietuvos vyriausybės delegacijai Paryžiuje bei jos viešiesiems ryšiams (paprasčiau sakant, užsakomiesiems straipsniams Vakarų spaudoje), vargu ar to meto pasaulio galinguosius, braižiusius Rytų Europos politinį žemėlapį, būtų pavykę įtikinti, kad Lietuva nėra tik tam tikrais savitais etnolingvistiniais bruožais išsiskiriantis Lenkijos regionas, o laikinoji Lietuvos vyriausybė – tik sauja karą pralaimėjusios Vokietijos statytinių ir kolaborantų. Būtent tai taikos derybų užkulisiuose įrodinėjo lenkai.
Be išeivijos atsiųstų ir atsivežtų dolerių tarpukariu nebūtume turėję tokio tvirto lito, kokiu ligi šiol didžiuojamės. Taigi negalima atmesti, kad ir naujoji lietuvių emigracija kada nors suvaidins lemiamą vaidmenį, Lietuvai veržiantis į aukščiausią (matuojant ekonominiu ir technologiniu lygiu) pasaulio lygą.
Tiesa, lygiavimasis į žydus yra problemiškas dėl to, kad ir jų išskirtinis atsparumas asimiliacijai, ir pasiekimai yra savigyna nuo antisemitizmo. Antilietuvizmo, kiek žinau, lietuvių imigracijos šalyse nėra, tad emigrantai vėliausiai trečioje kartoje asimiliuosis.
Asimiliacijos tempus lėtins ne tiek valstybinės programos, kiek iš esmės pasikeitusios lengvesnės susisiekimo sąlygos bei šiuolaikinės ryšio priemonės. Tai dėl jų galimas stabilios „atotolio šeimos“ fenomenas, kurį intensyviai tiria mano kolegės VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros prof. Irenos Juozeliūnienės suburta tyrėjų grupė (kaip pasirodo, vaikus galima auklėti ir per skaipą).
VEIDAS: Lygindamiesi su Europa, dažniausiai turime omeny didžiuosius miestus. O kaip vertinate padėtį provincijoje? Ar dažnai aplankote savo gimtąjį Grinių kaimą, Kelmę? Gal, kaip pasigirsta siūlymų, į provinciją nebeverta investuoti ir taip negausių valstybės bei ES finansinių išteklių?
Z.N.: Keletą kartų per metus ten pasitaiko apsilankyti. Taip, provincija tuštėja ir sensta. Tačiau yra ir stiprių ūkininkų, kurie nenuleidžia rankų. Tarp jų – ir du pusbroliai iš mamos pusės, gyvenantys Maironių apylinkėse, dirbantys po daugiau nei 100 ha žemės ir užauginę gausias šeimas.
Kažkokių ypatingų investicijų į infrastruktūrą nepastebėjau, neskaičiuojant atskirų Kelmės rajoną kertančios Rygos–Tilžės magistralės naujai rekonstruotų ruožų. Nemačiau gimtajame rajone netgi naujai išasfaltuotų žvyrkelių, kurių gausu ežeringesniuose Rytų Lietuvos ir Dzūkijos regionuose.
2008–2012 m. Kelmės vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjams Seime atstovavo mano kraštietis, gerai žinomas konservatorių šulas Kęstutis Masiulis. Per pastaruosius rinkimus jam į Seimą pavyko patekti tik per partijos sąrašą. Kelmės vienmandatėje apygardoje jis surinko 11 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, likdamas tik penktas. Po to žiniasklaidoje pasipylė K.Masiulio straipsniai prieš žvyrkelių asfaltavimą ir kitas investicijas į provincijų infrastruktūrą. Kelmiškiai klausia: ar čia jiems politinis kerštas už „neteisingą“ balsavimą?
Jeigu rimčiau, nutraukus infrastruktūros modernizavimą provincija tikrai mirs. Jį tęsiant, didės provincijos patrauklumas agropramoninėms investicijoms, ji liks pakenčiama vieta gyventi ir dirbti. Ar mes norime, kad Lietuvos provincija būtų panaši į rusišką, ar į skandinavišką bei vokišką?
VEIDAS: Kaip apibendrindamas įvardytumėte mūsų valstybės raidos, atkūrus nepriklausomybę, politinę ir pilietinę diagnozę? Kokios jūsų artimiausių dešimtmečių prognozės? Ko reikia, kad būtume konkurencinga, moderni, ekonomiškai stipri valstybė?
Z.N.: Matuojant pasaulio masteliais, Lietuva yra vidutinio išsivystymo lygio šalis su veikiančia demokratija. Matuojant Europos masteliais – žemesnio negu vidutinio išsivystymo lygio šalis. Kad taptume tikrais vidutiniokais, pakanka tiesiog nesiblaškant judėti pirmyn tuo pačiu keliu, kokiu ėjome ligi šiol. Bent jau per antrąjį pokomunistinės raidos dešimtmetį mūsų raidos tempai buvo spartesni už labiausiai išsivysčiusių šalių ūkio augimo tempus. Jeigu taip bus ir toliau, tai atstumas, skiriantis nuo vidurkio, po truputį mažės, ir jau po 20–30 metų tapsime tikrais vidutiniokais.
Kad pasiektume daugiau, reikia kokybinio šuolio. Gal vis dėlto „išganymas“ ateis iš vis tos pačios emigracijos? Negaliu pasiūlyti jo recepto, tačiau galiu nurodyti simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti, kad jau „kylame ir skrendame“: taip bus tada, kai į Lietuvą paplūs imigrantų srautas, savimi užpildydamas taip pat ir ištuštėjusią Lietuvos provinciją.

Simptomas, kad jau „kylame ir skrendame“, – į Lietuvą paplūdęs imigrantų srautas.

Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.

Jeigu būtume savo reformas vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.