Visame pasaulyje žmonės mokosi daugiausia tų pačių profesijų, tačiau skirtingose šalyse gali gerokai skirtis tiek to paties gydytojo, mokytojo ar statybininko darbo pobūdis, tiek darbdavio keliami reikalavimai, tiek ir algos dydis.

Lietuvos darbo rinka ir viešasis bei privatus sektorius ne tik darbo sąlygomis, bet ir reikalavimais sparčiai vejasi europinį lygį.
Štai mokytojo darbas Lietuvoje iš esmės nebesiskiria nuo kolegos, dirbančio Vakaruose ar Skandinavijoje, nes į mokymo procesą perkeliama vis daugiau turtingų šalių jau seniai naudojamų naujovių. Vis dėlto kol kas Lietuva išsiskiria vienomis mažesnių klasių Europoje (mokyklose mokytojų mažėja, bet ne taip sparčiai kaip mokinių), be to, mūsų mokyklos mažiau aprūpintos naujomis technologijomis ir kompiuteriais, o mūsų mokymo proceso lygis, sprendžiant iš mokinių rezultatų, Europos mastu nėra nei pats aukščiausias, nei pats žemiausias – tiesiog vidutiniškas.
Na, o jei grįšime prie pačių mokytojų, šiandien labiausiai į akis krinta jų atlyginimų skirtumai. Lietuvoje mokytojų atlyginimai tikrai nėra patys mažiausi ir netgi lenkia šalies vidurkį, bet jei palygintume, pavyzdžiui, su mokytojų atlyginimais turtingoje Norvegijoje (nors norvegų mokytojai dirba tiek pat, o gal net ir ne taip sunkiai), pamatytume didžiulį skirtumą. Nieko nuostabaus, kad mūsų pašnekovė Norvegijoje mokytoja dirbanti lietuvė Indra Gintalienė gali sau leisti atostogas Honkonge, kai Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Aurelija Čebelienė dažniausiai atostogauja Europoje, o prieš tai, kaip ir daugelis lietuvių, turi dar ir keletą mėnesių pataupyti.
Atlyginimai yra pirmas dalykas, kuris krinta į akis lyginant tas pačias profesijas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Skiriasi ir atlyginimai, ir psichologinė atmosfera

Pasak įdarbinimo užsienyje paslaugas teikiančios įmonės „Annus“ direktoriaus Virginijaus Bendoraičio, tarp lietuvių emigrantų populiariose Europos ir Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ar Jungtinėje Karalystėje – tų pačių profesijų atstovams siūlomi keliskart didesni atlyginimai nei Lietuvoje. Tai pagrindinė priežastis, skatinanti lietuvių emigraciją.
„Atlyginimai didesni, o kainų ir pragyvenimo lygis tose šalyse santykinai mažesnis: tarkime, Lietuvoje už šimtą litų gali nupirkti maisto šeimai kokioms trims dienoms, o Jungtinėje Karalystėje už šimtą svarų prasimaitinsi dvi savaites“, – lygina V.Bendoraitis.
Bet atlyginimai – toli gražu ne vienintelis skirtumas. Lietuva pagal daugelį profesijų išsiskiria dar ir tuo, kad nedidelėje mūsų rinkoje ir darbdavių reikalavimai, ir krūviai yra santykinai mažesni. Tai išryškėja palyginus panašaus dydžio ir veiklos pobūdžio įmones Lietuvoje ir kurioje nors Vakarų Europos šalyje, nors kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, yra netgi priešingai: mūsų gydytojai ir slaugytojai, kad užsidirbtų padorų atlyginimą, dirba kone dvigubai daugiau nei vakariečiai.
Kiti skirtumai: mūsų verslo efektyvumas mažesnis, įmonės ir viešasis sektorius ne toks inovatyvus, o darbuotojai (kad ir apie kokią profesiją kalbėtume) įpratę dirbti daug įvairių, su jų tiesiogine profesija bei išsilavinimu dažnai net nesusijusių darbų. Kitaip tariant, lietuvis gydytojas, slaugytojas ar vadybininkas paprastai būna daug universalesnis specialistas nei Vakarų šalyse, tačiau tai ne tik pliusas, bet ir minusas, nes, tarkime, gydytojai jau ne tiek gydo, kiek rašo, pildo įvairius popierius, suvedinėja duomenis į kompiuterį ir pan. Tai lemia pirmiausia maža mūsų rinka: privačios įmonės ar viešojo sektoriaus įstaigos yra per mažos, kad galėtų įdarbinti atskirus darbuotojus kiekvienai skirtingai funkcijai vykdyti, todėl vienas darbuotojas dažniausiai atlieka daug įvairių funkcijų. Tokia padėtis ir kitose mažose valstybėse.
„Esminis mūsų skirtumas, kai lyginame su Vakarų šalimis, – silpni įmonių vadovai, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. – Žinau pavyzdžių, kai panaši įmonė Suomijoje geba dirbti keliskart efektyviau nei tokio pat lygio įmonė Lietuvoje. Ir tai dažniausiai lemia vadybos problemos.“
V.Bendoraitis taip pat pastebi, kad darbuotojų psichologinė savijauta Vakaruose ir Skandinavijos šalyse kur kas geresnė nei Lietuvoje. Paprastai Vakarų įmonėse padirbę lietuviai kaip vieną pagrindinių skirtumų mini tai, kad ten iš darbdavio sulaukdavo daugiau pagarbos.
„Darbai statybų aikštelėje ar ligoninės palatoje visose šalyse daugmaž tokie patys, tačiau bendra darbo atmosfera, požiūris į darbuotoją skiriasi. Vakaruose tai pasiekta per daugelį metų, yra susiformavusios tam tikros tradicijos, o mes šito dar tik mokomės“, – svarsto V.Bendoraitis, pridurdamas, kad į darbus užsienyje besidairantiems aukščiausio lygio lietuvių specialistams – medikams, inžinieriams ar programuotojams – psichologinis komfortas dažnai yra tiek pat svarbus ar netgi svarbesnis nei siūlomas atlyginimas.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas papildo, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse įmonėse darbo atmosfera gerokai skiriasi nuo Lietuvos įmonių. Jų vadovai į Lietuvą įneša vakarietiškos kultūros dvasios, kuri patinka daugeliui lietuvių: susidomėjimas darbo pasiūlymais tarptautinėse įmonėse visuomet būna didelis.
„Kodėl? Tarptautinėse įmonėse požiūris į darbuotoją pozityvesnis, suteikiama daugiau laisvės, bet sykiu – ir daugiau atsakomybės, jei tik matoma, kad darbuotojas to vertas, – apibendrina A.Francas. – Lietuviškas verslas ir mūsų vadovai tam skiria mažiau dėmesio, o priežastys yra paprastos: mūsų šalis dar jauna, mes neturime vakarietiško kapitalizmo mentaliteto. Vakarietiškos verslo ir darbo organizavimo tradicijos pas mus realiai pradėtos diegti tik nuo 2000 metų.“

„Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius A.Francas teigia, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse kompanijose darbo atmosfera gerokai kitokia nei Lietuvos įmonėse.

Mokytojai
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 2695 Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 12,5–25 tūkst. Lt

Indra GINTALIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Darbovietė: Spikkestad ungdomsskole jaunimo mokykla Norvegijoje
Mokytojo profesija Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra laikoma prestižine, bet pagarbos mokytojui čia vis dėlto daugiau, o atlyginimai tokie, kad net ir eiliniai mokytojai gali sau leisti, tarkime, atostogas egzotiškose šalyse. Pavyzdžiui, mūsų pašnekovė I.Gintalienė, Norvegijoje, Drameno mieste, nuolat gyvenanti nuo 1997-ųjų ir čia auginanti tris vaikus, netrukus po interviu išvyko atostogų į Honkongą. Be to, priešingai nei Lietuvoje, kur dėl mažėjančio mokinių skaičiaus mažėja ir darbo vietų mokytojams, ypač provincijoje, Norvegijoje gali būti garantuotas, kad darbą turėsi visą gyvenimą. „Gali būti atleistas tik tuo atveju, jei tapsi kriminaliniu nusikaltėliu“, – šypteli I.Gintalienė.
Mokytojų krūvis Norvegijoje panašus: 21–23 pamokos per savaitę, atostogų dienų irgi bemaž tiek pat, tačiau klasės didesnės: siekiama, kad net ir mažų mokyklų klasėse būtų po 28–30 mokinių, todėl įprasta mažesnes klases sujungti (tarkime, pirmos ir antros ar trečios ir ketvirtos klasių mokiniai mokosi kartu).
Daug dėmesio skiriama individualizuotam mokymui: iš mokytojų reikalaujama užduotis mokiniams parengti pagal jų individualų pasirengimo lygį. Be to, visose mokyklose kartu su sveikaisiais vaikais mokosi ir neįgalūs – mokiniai, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, autizmas ir kt. Šiems vaikams parengiami atskiri mokymo planai, be to, dirbti su jais skiriami asistentai, tad vienu metu pamokoje gali dirbti net ir du ar trys mokytojai.
Taip pat Norvegijoje visi moksleiviai nuo 11 klasės pamokose naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais. Dar viena ypatybė – mokinių pažymiai laikomi paslaptimi ir viešai nėra aptarinėjami.

Aurelija ČEBELIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla

Trylikti metai mokytoja dirbanti vilnietė A.Čebelienė pastarųjų savo atostogų vyko į Italiją – kelionės į tolimas šalis jai, kaip ir daugeliui Lietuvos pedagogų, yra per brangios. Tad Lietuvos mokytojai negali sau leisti taip išlaidauti, kaip jų kolegos, dirbantys Vakarų ar Skandinavijos šalyse. Kita vertus, A.Čebelienė mano, kad skųstis mažu uždarbiu irgi nėra pagrindo, nes šiandieniniai mokytojų atlyginimai netgi lenkia šalies vidurkį. A.Čebelienei labiau neramu, kad mokytojo profesija Lietuvoje tapo tokia nepopuliari, kad ją ėmė rinktis daugiausia niekur kitur neįstoję jaunuoliai.
Jeigu šiandien prireiktų keisti darbą, A.Čebelienė mano, kad Vilniuje jį gana nesunkiai rastų: laisvų darbo vietų anglų kalbos mokytojams yra, tačiau būtų daug sunkiau tai padaryti kaimuose ar mažesniuose miesteliuose, o ypač ne tokio populiaraus dalyko mokytojui. Provincijoje, kaip ji pastebi, mokytojai šiandien nėra tikri, ar rytoj turės darbą. Tai dar vienas dalykas, šiandien visiškai svetimas gimstamumo mažėjimo pastaruoju metu nepatyrusiai Norvegijai.
Tačiau apskritai skirtumai tarp mokytojo profesijos Lietuvoje ir Vakarų ar Skandinavijos šalyse tirpsta: mūsų šalį pasiekia vis daugiau pažangių naujovių, tik ne taip sparčiai ir ne tokiu mastu kaip turtingesnėse šalyse. Tarkime, vis daugiau M.Daukšos mokyklos kabinetų aprūpinama skaitmeninėmis lentomis, nors dar neseniai tai atrodė nepasiekiamas dalykas.
Šioje mokykloje, kaip ir Vakarų, jau dirba ir profesinio orientavimo specialistai, padedantys mokiniams karjeros pasirinkimo klausimais. Tiesa, kai kuriose srityse dar stipriai atsiliekame: kompiuteriais mokiniai naudojasi tik per informatikos pamokas, o pagal individualius poreikius pritaikytas mokymas tebėra siekiamybė. Mokyklos, kuriose sveiki ir neįgalūs vaikai mokosi kartu, Lietuvoje taip pat retenybė.

Advokatai

Atlyginimas Lietuvoje: jaunų sėkmingų advokatų Vilniuje – 4000-7000 Lt, geriausių specialistų – 10–23 tūkst. Lt
Vidutinės pajamos Jungtinėje Karalystėje: jaunų advokatų Londone – 5–7 tūkst. svarų (20,7–29 tūkst. Lt), partnerių lygmens advokatų – 20–50 tūkst. svarų sterlingų (83–207 tūkst. Lt)

Raminta DEREŠKEVIČIŪTĖ
Darbovietė: „K&L Gates“ advokatų kontora Londone
29 metų R.Dereškevičiūtė – jauna, bet jau daug pasiekusi advokatė, ketvirtus metus dirbanti vienoje didžiausių tarptautinių teisinių kontorų pasaulyje „K&L Gates“. Vien kontoroje Londone dirba apie pusantro šimto aukščiausio lygio teisininkų, tarp jų – ir lietuvė, kuriai duris tarptautinei karjerai atvėrė ne tik įgimti gabumai bei profesinės ambicijos, bet ir prestižiniame Vašingtono universitete (Georgetown university) įgytas teisės magistro diplomas.
Vienas esminių skirtumų, palyginti su Lietuva, tas, kad Anglijoje advokatai yra dviejų kategorijų: teismuose klientams atstovauja baristeriai, o solisitoriai daugiau dirba konsultacinio ir patariamojo pobūdžio darbą. Prie pastarųjų yra ir R.Dereškevičiūtė: jos teisiniais patarimais besikeičiančių ES direktyvų ir reglamentų chemijos pramonės bei aplinkosaugos srityse klausimais naudojasi stambiausios pasaulio bendrovės.
Jauni sėkmingai dirbantys advokatai Vilniuje ir Londone uždirba panašiai, tik vieni algą gauna litais, kiti – svarais sterlingų, o mokesčiai Lietuvoje mažesni. Kita vertus, Londone tapti pripažintu gerai mokamu advokatu, o ypač pasiekti partnerio lygmenį – gerokai sudėtingiau. Anglijoje reikia dirbti po dvylika valandų per parą bent šešerius metus, kad taptum vyresniuoju advokatu, ir ne mažiau nei dešimtmetį, norint pakilti iki partnerių. Todėl iš Lietuvos atvykę trisdešimtmečiai advokatų kontorų partneriai Londono teisininkams kelia šypseną. „Čia normalus reikalavimas advokatui yra apie 1600 valandų konsultacijų per metus, o įskaitant kitus darbus, daugeliui tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną“, – sako R.Dereškevičiūtė.
Rinkos dydis lemia tai, kad Londone tiek advokatų krūviai, tiek reikalavimai yra gerokai didesni nei didžiosiose Vilniaus kontorose. Kita vertus, už įtemptą darbą dosniai atlyginama: R.Dereškevičiūtės darbdavys padengia pusę jos sporto klubo abonemento kainos, skiria lėšų jos pensijos kaupimui, finansuoja privatų sveikatos draudimą, ką jau kalbėti apie visų išlaidų, susijusių su dalyvavimu tarptautinėse konferencijose, apmokėjimą.

Rūta RADZEVIČIŪTĖ
Darbovietė: vienos didžiausių Vilniuje verslo advokatų kontoros advokatė
Geriausių Vilniaus verslo advokatų kontorų teisininkai, priešingai nei Londono, be savo tiesioginių pareigų, dar spėja ir padėstyti universitete, ir disertacijas apsiginti. Kaip sako 30 metų sostinės advokatė R.Radzevičiūtė, Londone normalus advokato krūvis yra 1600 valandų konsultacijų per metus, o Vilniuje jis paprastai neviršija 1200 valandų. Ir nors būna savaičių, kai R.Radzevičūtei tenka dirbti po 12–14 valandų kasdien, ir net savaitgaliais, tai nėra taisyklė. Tiesa, savo darbo valandas tiek Londone, tiek Vilniuje didžiausių kontorų advokatai turi atidirbti maksimaliai produktyviai.
Na, o pagrindinis reikalavimas advokatams iš esmės tas pats – pritraukti į kontorą kuo daugiau klientų. „Reikalavimas A – turi būti geras teisininkas, B – turi būti geras pardavėjas, C – geras oratorius ir viešas kalbėtojas, tinkamai reprezentuojantis kontorą bet kokioje aplinkoje“, – teigia R.Radzevičiūtė.
Pasak jos, konkurencija Vilniuje didžiulė: jauni teisininkai laukia po pusantrų metų, kad galėtų išsilaikyti advokato egzaminą. Geriausiose kontorose, kuriose jauni advokatai uždirba „į rankas“ 5–6 tūkst. Lt ir daugiau, įsidarbina toli gražu ne kiekvienas. Vis dėlto R.Radzevičiūtė sutinka, kad Vilniuje advokatui padaryti karjerą lengviau nei Londone.
Beje, darbuotojų skatinimo priemonės didžiausiose Vilniaus kontorose panašios: metų gale mokamos premijos, apmokamos telefono, sporto klubo, privataus sveikatos draudimo įmokos. R.Radzevičiūtės kontoroje visiems darbuotojams, užsibuvusiems darbe iki šeštos valandos, pasiūloma užkandžių. Be to, kontoros konsjeržas visada pasirengęs darbo metu nuvežti nuplauti automobilį, parvežti vaikus iš mokyklos ar sutvarkyti kitus asmeninius reikalus.

Kavinių ir restoranų padavėjai

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 1–1,3 tūkst. Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 15–16 tūkst. kronų (7–7,5 tūkst. Lt)

Ausma TUOMAITĖ
Darbovietė: savitarnos kavinė populiariame prekybos centre Osle, Norvegijoje
27 metų panevežietė A.Tuomaitė su vyru ir šešerių metų dukra Norvegijos sostinėje Osle, viename brangiausių pasaulio miestų, gyvena jau ketvirtus metus. Baigusi meninio baldų restauravimo studijas universitete A.Tuomaitė darbo pagal specialybę Lietuvoje nerado, todėl nutarė emigruoti. Nuo pat atvykimo į Oslą jauna moteris dirba padavėja populiaraus prekybos centro savitarnos kavinėje, nors sako neprarandanti vilties Norvegijoje panaudoti ir savo, kaip baldų restauratorės, žinias, tuolab kad per šiuos metus jau neblogai pramoko norvegų kalbą.
Padavėjų atlyginimai Norvegijoje, pasak Ausmos, palyginti su kitomis profesijomis, vieni mažesnių. Skaičiuojant litais, padavėjai uždirba vidutiniškai 7 tūkst. Lt „į rankas“. Iš padavėjos atlyginimo A.Tuomaitė gali sau leisti nuomotis butą pačiame Oslo centre, leisti dukrą į prestižinę mokyklą, lankyti sporto klubą, kultūrinius renginius, pakeliauti. „Iš šios profesijos gali visiškai normaliai gyventi – pinigų trūkumo nejauti“, – teigia pašnekovė.
A.Tuomaitės pareigos iš esmės nesiskiria nuo panašių kavinių padavėjų Lietuvoje: ji priima užsakymus, paruošia kavą, pašildo maistą, aptarnauja klientus prie baro ar prie staliukų. Kavinė, kurioje lietuvė dirba, yra savitarnos, tad klientai palieka nedaug arbatpinigių. Tačiau Ausma dėl to galvos sau nesuka: ji gauna fiksuotą atlyginimą, kuris apskaičiuotas atsižvelgiant į šią aplinkybę. Ji džiaugiasi, kad norvegų darbdaviai labai malonūs, padavėjai nepersidirba ir nenusilaksto, kaip neretai pasitaiko Lietuvoje, pagal šalies įstatymus jiems kasmet priklauso dvi savaitės apmokamų atostogų. Be to, darbuotojams leidžiama valgyti kavinėje su 50 proc. nuolaida.

Inga RAMELYTĖ
Darbovietė: buvusi „Čili“ picerijos Vilniuje padavėja
Lietuvoje padavėjų darbo sąlygos ir atlyginimas labai priklauso nuo to, kokioje kavinėje ar restorane dirbama. Padavėjai, dirbantys populiariausiose kavinėse ar restoranuose, kur lankytojų srautai bei arbatpinigiai yra didžiausi, savo darbu paprastai nesiskundžia, o tie, kuriems tenka nuobodžiai lūkuriuoti klientų prie pustuščių staliukų, vos pajėgia iš šios profesijos pragyventi, mat fiksuota padavėjų atlyginimo dalis paprastai yra tik minimalus atlyginimas arba tik pusė minimumo, o bent jau antra tiek padavėjas teoriškai turėtų susirinkti iš arbatpinigių. Deja, iš arbatpinigių susirinkti kiek didesnę (bet šalies vidurkio nesiekiančią) algą pavyksta tik populiariausių kavinių ir restoranų padavėjams. Be to, padavėjai Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad darbdaviai juos išnaudoja, verčia dirbti be atostogų, nenori oficialiai įdarbinti ir pan.
25 metų I.Ramelytė, dirbusi padavėja populiarioje „Čili“ picerijoje, sako, kad iš arbaptinigių ji susirinkdavo antrą minimumą, o kartais net ir daugiau. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė mano, kad šis darbas tinkamiausias jaunam žmogui, kol dar nėra šeimos: kaip pranašumą I.Ramelytė įvardijo tai, kad gali dirbti tau patogiu laiku ir kiekvieną dieną iš darbo parsinešti keliasdešimt litų grynaisiais, o kaip trūkumą minėjo sunkumus gaunant paskolą, tarkime, būstui pirkti: skolinti padavėjams mūsų bankai nėra linkę.

Gydytojai

Vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje: apie 8300 svarų sterlingų (35 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 4068 Lt

Gydytojas kardiologas Audrius ŠIMAITIS
Darbovietė: Karališkoji Kornvalio ligoninė Jungtinėje Karalystėje
Septynerius metus Anglijoje gydytoju dirbantis A.Šimaitis sako, kad pagaliau nebesijaučia vergu, kuris, norėdamas užsidirbti padorų atlyginimą, priverstas dirbti ne tik po dvylika valandų kiekvieną dieną, bet ir kone kiekvieną vakarą namie bei savaitgaliais. Pasak A.Šimaičio, gydytojai Lietuvoje daugybę laiko praleidžia tvarkydami įvairius popierius ir dirbdami mažai ką bendro su jų profesija turinčius organizacinius darbus. „Pavyzdžiui, aš, dirbdamas skyriaus vedėju Lietuvoje, net lovų ligoniams ieškodavau. Tai absurdas. Anglijoje šį darbą atlieka lovų vadybininkai“, – pasakoja A.Šimaitis.
Gydytojas priduria, kad čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Anglijoje viskas sustyguota taip, kad gydytojas kuo mažiau blaškytųsi, tai yra kad dirbtų tiesioginį savo darbą – gydytų žmones. Todėl daug popierinio darbo, kurio neišvengia jo kolegos Lietuvoje, už A.Šimaitį šiandien atlieka jam paskirta sekretorė. Pavyzdžiui, poliklinikoje apžiūrėjęs pacientą A.Šimaitis į diktofoną sudiktuoja diagnozę bei rekomendacijas ir tuo jo darbas pasibaigia: parengti vadinamąjį klinikinį laišką paciento bendrosios praktikos gydytojui – jau jo sekretorės pareiga.
Lietuvis kardiologas Karališkojoje Kornvalio ligoninėje su pacientais dirba tik tris dienas per savaitę, o likęs jo darbo laikas skirtas korespondencijai, tyrimų komentavimui, profesiniam tobulėjimui bei dalyvavimui ligoninės komitetų, kuriuose aptariami įvairūs vadybos gerinimo klausimai, posėdžiuose.
Pasak A.Šimaičio, naujausia įranga Lietuvos ir Anglijos ligoninės aprūpintos jau panašiai, bet jis įsitikinęs, kad paprastam žmogui be kyšių ir pažinčių Lietuvoje būtų suteikta žemesnio lygio pagalba nei Anglijoje. Beje, kyšiai Anglijos ligoninėse, pasak mediko, visiškai neegzistuoja.

Gydytoja kardiologė Vilma MATELYTĖ
Darbovietė: Santariškių klinikų kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
V.Matelytė Santariškių klinikose dirba budėjimais po dvidešimt keturias valandas. Sunkūs širdies ligoniai ir nuolatinė kova dėl gyvybės – šios gydytojos darbo kasdienybė. Darbas paprastai labai intensyvus, dažnai pritrūksta laiko net užkąsti. Tačiau gydytojų atlyginimai, pasak V.Matelytės, nėra adekvatūs ilgoms studijoms (ji universitete mokėsi dešimt metų) bei patiriamam stresui. Gydytojos nuomone, tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje taip paplitę kyšiai bei dovanos medikams.
Gydytojo darbo skirtumai Lietuvoje ir užsienyje V.Matelytei gerai žinomi: vienus metus ji yra dirbusi ligoninėje Airijoje ir dvejus – Škotijoje. Į Lietuvą jauna medikė grįžo tik prieš keletą mėnesių.
V.Matelytė sutinka, kad vienas esminių skirtumų, be atlyginimo, yra popierinio darbo perteklius. „Popierizmas – ligos istorijų, anketų įvairiems registrams, paskyrimų lapų pildymas užima didesnę pusę darbo laiko, – sako pašnekovė. – Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje gydytojui tenka pildyti labai daug popierių, daug rašyti ranka ir, kitaip nei Anglijoje, nėra sekretorių, kurios padėtų tai daryti.“
Santariškių klinikų kardiologė taip pat apgailestauja, kad gydytojo darbe Lietuvoje neegzistuoja ir toks dalykas, kaip fiksuotos darbo valandos, skirtos profesiniam tobulinimuisi. Tai tenka daryti pripuolus tarp darbo su pacientais arba laisvalaikiu. Dalyvauti konferencijose dažniausiai nėra kada, nes reikia priimti pacientus, o vykti į konferencijas užsienyje nėra lėšų (kelionės ir viešbučių išlaidų darbdaviai nepadengia, galima tikėtis nebent farmacijos kompanijų paramos).
Taigi Lietuvoje medikai dirba kone dvigubai daugiau, bet už gerokai mažesnį atlyginimą.

Slaugytojai

Vidutinis atlyginimas Vokietijoje: 1,4–1,6 tūkst. eurų (4,8–5,5 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: apie 1600 Lt

Asta KORINTH
Darbovietė: Fiurto miesto ligoninė Vokietijoje
Nepaisant to, kad visuomenei senstant slaugytojo profesija laikoma viena perspektyviausių, Vokietijoje šias studijas renkasi vis mažiau jaunuolių. „Juk darbas sunkus, o atlyginimai ir čia nėra gundantys“, – teigė nuo 1999 m. Vokietijos ligoninėje slaugytoja dirbanti lietuvė A.Korinth.
Slaugytojų darbas Vokietijoje griežtai kontroliuojamas. Kompiuterinėje programoje slaugytojos privalo fiksuoti kiekvieną savo veiksmą: sugirdei ligoniui vaistus – klik, pastatei lašelinę – dar vienas klik, pakeitei sauskelnes – vėl klik, ir taip visą dieną. Pagal spustelėjimų kompiuteryje kiekį vadovybė sprendžia, ar kuriame nors skyriuje slaugytojai turi ne per mažą krūvį, nors per darbų gausą, pasak vidaus ligų skyriuje dirbančios A.Korinth, dalį savo darbų jos pamiršta užfiksuoti. „Štai ir vakar, nors buvo labai sunki diena, išgirdome, kad mūsų skyriuje krūvis nepakankamas“, – stebisi pašnekovė.
Fiurto ligoninėje dabar toks pacientų perteklius, kad jų lovos jau statomos net koridoriuose. Dabar, pasak lietuvės slaugytojos, sprendžiama, kaip šią problemą spręsti. Tad ir slaugytojoms darbo tik daugėja, nes jų daugiau neįdarbinama.
Kita vertus, kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje slaugytojai turi daugiau padėjėjų. Padėjėjai atsakingi už maisto ir rankšluosčių dalijimą, yra atskiri darbuotojai, atsakingi už ligonių vežiojimą atlikti tyrimų, be to, pusę dienos skyriuose dirba sekretorės, kurios tvarko įvairius popierius, bendrauja su pacientų artimaisiais ir pan. Lietuvoje dauguma šių darbų tenka patiems slaugytojams. „Tačiau vokiečiai pacientai gerokai reiklesni. Jie kviečiasi tave dėl kiekvienos smulkmenos, pavyzdžiui, todėl, kad nemoka perjungti TV programos“, – lygina A.Korinth.

Daiva JUŠKEVIČIENĖ
Darbovietė: Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinika
Įtampa, stresas, nuovargis bei nepasitenkinimas savo uždarbiu – tai nuolatiniai Lietuvos slaugytojų, kurių visoje šalyje dirba apie 18 tūkst., kasdienybės palydovai. Panašiai kaip kasininkai parduotuvėse uždirbantys slaugytojai jaučiasi nevertinami, todėl Šiaulių ligoninėje vyriausiąja slaugos administratore dirbanti D.Juškevičienė neabejoja, kad Lietuvai gresia šios profesijos atstovų emigracijos banga. „Daug specialistų ketina išvykti. Pavyzdžiui, Norvegijoje dabar yra didelė slaugos personalo paklausa, o mokami atlyginimai leidžia ne tik egzistuoti, kaip pas mus, bet ir sukaupti santaupų ateičiai. Mūsų slaugytojos užsienyje labai gerai vertinamos, nes moka viską, geba atlikti bet kokius darbus“, – teigia D.Juškevičienė.
Lietuvos ligoninių slaugytojams tenka perpus mažiau padėjėjų nei Vakaruose. Todėl slaugytojai privalo atlikti daugybę skirtingo pobūdžio pareigų. „Esame universalūs: tenka pabūti net mokytojais, teisininkais, kurjeriais ar psichologais. Daugybė vaidmenų viename, – apibendrina pašnekovė. – Be to, yra labai daug popierinio darbo, duomenų suvedinėjimo. Kiekvieną veiksmą turi fiksuoti dokumentuose.“
Tad Vokietijos kolegų, turinčių daugiau pagalbininkų darbui su pacientais, patirtis (nors ir ten dirbantiems atrodo, kad jų darbas sunkus ir per mažai atlyginamas) Lietuvos slaugytojams atrodo lyg nepasiekiama svajonė.

Pastaba: nurodyti vidutiniai atlyginimai per mėnesį. Visi vidutiniai atlyginimai, išskyrus padavėjų, kurių dydį lemia arbatpinigiai, nurodyti neatskaičius mokesčių.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5500 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis, kaip ir daugelis abiturientų, stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti ne tik geras pardavėjas (nes jo atlyginimo dydis dažnoje vaistinėje priklauso nuo parduotų maisto papildų, kosmetikos priemonių ir kt. prekių kiekio), bet ir geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    3000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2500
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5500**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys