Nepabijoję keisti profesijos žmonės nė akimirką nesigaili: ryžtas dovanoja jiems širdžiai mielą darbą ir kur kas didesnį nei anksčiau pasitenkinimo jausmą.

Psichologai primena, kad vos baigus mokyklą dar sunku suvokti savo tikrąjį pašaukimą ir pasirinkti profesiją, kuri tikrai teiks pasitenkinimą visą likusį gyvenimą. Todėl žmonės, net ir sulaukę brandesnio amžiaus, neturėtų bijoti keistis, patys sau sąžiningai atsakyti, ar daro tai, ką nori ir sugeba geriausiai.

Visi profesiją pakeitę “Veido” kalbinti pašnekovai tvirtina tą patį: dabar jie jaučiasi laimingesni, nes mėgstamas darbas suteikia sparnus, o asmeninė patirtis bent jau leidžia sau nepriekaištauti, kad galėjai, bet nepabandei. “Iš visų žodžių liūdniausi yra šie: tai galėjau būti padaręs”, – savo mėgstamą rašytoją Kurtą Vonnegutą cituoja viena pašnekovių, kuri ne tik galėjo, bet ir radikaliai pakeitė savo gyvenimą.

Svarbūs pokyčiai – lyg netyčia

Labai tikėtina, kad tradicine medicina nusivylusiam ir alternatyvių gydymo būdų ieškančiam žmogui kas nors iš pažįstamų paminės Dalios Baronienės pavardę. Ši moteris jau dvidešimt metų gydo žmones akupunktūra ir yra laikoma viena patikimiausių šios srities specialisčių Lietuvoje. Tačiau ne visi jos pacientai žino, kad stebuklingų rankų meistrė anksčiau yra dirbusi naujagimių gydytoja neonatologe ir tik atsitiktinumas ją nukreipė alternatyvios medicinos link.

“Aš labai mėgau ir aną savo darbą”, – prisipažįsta S.Baronienė. Todėl vėlesnius profesinius pokyčius ji vadina likimu. “Nesu fatalistė, bet kaip kitaip paaiškinti mano netikėtą aistrą akupunktūrai? O štai dabar be jos tiesiog neišgyvenčiau, nes dirbti kūdikių gydytoja negalėčiau dėl savo negalios”, – sako ji.

Moteris prieš dešimtmetį neteko regėjimo, tačiau tai netrukdo adatomis gydyti žmonių – čia jausti svarbiau, negu matyti.

Alternatyvi medicina prieš 11 metų paviliojo ir kitą gydytoją Daiva Jakubonienę. Dabar ji – homeopatijos specialistė, savo naująjį pašaukimą derinanti su pirmąja, gydytojos ginekologės specialybe. Homeopatija ji susidomėjo, kai susirgo pati – ranką išbėrė egzema. “Lietuvos rinkoje tuo metu jau buvo pasirodę pirmieji homeopatiniai preparatai, patiko, kad jie neturi šalutinio poveikio ir sprendžia problemos esmę, o ne apgydo pasekmes, užtušuodami tikrąją ligos priežastį”, –  dėsto gydytoja.

Susidomėjimas virto pomėgiu, o vėliau – ir naująja profesija: dabar gydytoja su kolege dirba pačių įsteigtame privačiame kabinete.

Tačiau pasitaiko ir kur kas radikalesnių pokyčių. Pavyzdžiui, dabar kosmetologe dirbanti ir savo darbą be galo mėgstanti Genutė Špokauskienė universitete yra baigusi finansų ir kredito specialybę ir ilgą laiką dirbusi draudimo srityje. “Bet jaučiausi ne savo rogėse – darbas buvo nemielas”, – prisimena moteris.

Ji juokiasi, kad baisiausia apie savo sprendimą iš ekonomistės tapti kosmetologe buvo pranešti artimiesiems – sunku buvo argumentuoti prestižinės specialybės atsisakymą.

Kitai “Veido” pašnekovei, šiuo metu Ispanijoje gyvenančiai Ugnei Petkevičiūtei ir iki šiol tenka aiškintis, kaip čia bakalauro ir magistro studijas baigusi mergina šiuo metu užsiima “bala žino kuo”. Ugnė su savo vyru ispanu Martinu – tikri megramė (papuošalų gamybos iš tekstilės, ją rišant mazgeliais, būdas, populiarus Pietų Amerikoje) meistrai, pragyvenimui užsidirbantys pardavinėdami savo pačių pagamintus papuošalus. “Abu nutarėme niekada nebedirbti kitiems ir dirbti tik tai, kas mums patinka”, – paaiškina Ugnė.

Dar gyvendama Lietuvoje mergina dirbo vienoje reklamos agentūrų, tačiau šiuo darbu nusivylė. “Supratau, kad nedarau nieko svarbaus, tik bruku alų ir degtinę”, – nusivylimo jausmą prisimena mergina.

Pokyčių troškimas sutapo su nauja pažintimi – Martinas taip pat norėjo keliauti, atrasti pasaulį. Iš pradžių juodu apsistojo Airijoje, kur užsidirbo pinigų beveik metų trukmės kelionei po Pietų Ameriką, kur ir susidomėjo megramė technika.

Yra noras – atsiras ir galimybių

Akupunktūros meistrė D.Baronienė prisimena, kad teigiamu adatų poveikiu organizmui ji patikėjo, kai jai pačiai tokiu metodu buvo išgydyta migrena. “Paprašiau man padėjusio žmogaus literatūros, o netrukus ligoninė, kurioje dirbau, pasiūlė akupunktūros ir refleksoterapijos stažuotę. Viską mečiau ir išdūmiau trims mėnesiams – iki šiol stebiuosi tokiu savo ryžtu”, – šypsosi prisimindama gydytoja.

Vėliau – galybė kitų seminarų, kursų, šūsnys literatūros. Užtat dabar privačiame salone, kuriame masažo ir akupunktūros paslaugas teikia tik regėjimo negalią turintys žmonės, ji turi galybę pacientų, tenka dirbti dar ir namie. “Esu be galo laimingas žmogus. Aš taip mėgstu savo darbą, o jį dirbdama dar ir uždirbu”, – sako adatomis žmones gydanti specialistė.

Pacientų trūkumo nejaučia ir D.Jakubonienė – Lietuvoje jau nemažai žmonių, vengiančių cheminių gydymo preparatų, o ši gydytoja laikoma viena stipriausių sostinės homeopačių. Susidomėjusi gamtiniais preparatais, ji pati susirado kursus Maskvoje, vėliau nepraleido nė vieno nors kiek žinių suteikiančio renginio Lietuvoje, nuolat ieško naujos informacijos šaltiniuose užsienyje. Ji vis dar konsultuoja moteris poliklinikoje – privalo tai daryti, jei nori išlaikyti gydytojo licenciją, tačiau ir čia pacientėms siūlo tik homeopatinius preparatus. “Jau trejus metus homeopatinis gydymas yra mano pagrindinė veikla. Esu laiminga, nes tikiu, kad padedu žmonėms sveikti”, – džiaugiasi ji.

G.Špokauskienė iš draudimo biuro pirmiausia patraukė į tuometinį kirpyklų susivienijimą “Pirmūnas” – ten pusmetį dirbo meistrės kosmetologės mokine, išsilaikė kvalifikacijos egzaminus. Vėlesnių kursų, stažuočių ir seminarų Lietuvoje bei užsienyje ji jau nė nesuskaičiuotų, o dabar moteris jau ir pati skaito paskaitas, veda seminarus kitoms pradedančiosioms kosmetologėms.

“Atradau save šitoje srityje. Mėgstu žmones, patinka juos ne tik gražinti, bet ir išklausyti. Man taip miela, kai nuolatinės mano klientės pasakoja apie savo vestuves, kūdikio gimimą, o čia, žiūrėk, jau ir savo paauglėjančią dukrą atveda pas mane”, – širdžiai mielu darbu džiaugiasi moteris.

U.Petkevičiūtė megramė subtilybių mokėsi iš gyvenimo – pirmąsias pamokas jiems su vyrui suteikė keliaujant sutikti kiti papuošalų gamintojai, vėliau žinias papildė internetas. Dabar iš papuošalų kūrimo gyvenantys ir laisvę labai vertinantys keliautojai jaučia poreikį pagilinti profesines žinias – artimiausioje jų kelionėje po Pietų Ameriką numatyti sidabro apdirbimo kursai juvelyrikos mokykloje San Kristobalio mieste Meksikoje.

Pokyčiai dovanoja visuomenei šviesulius

Dabar jau sunku net įsivaizduoti, bet kadaise visai kitos profesijos vagą yra arę ir kai kurie žinomi visuomenės autoritetai.

Pavyzdžiui, vienas istorijos grandų profesorius Edvardas Gudavičius istoriko keliu pasuko tik perkopęs trisdešimtmetį, o darbą gamykloje į Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo pareigas iškeitė jau po savo 45-ojo gimtadienio. Pripažintas LDK istorijos tyrinėtojas, įtaigaus pasakotojo charizma apdovanotas mokslininkas pirmiausia baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą ir dirbo Kauno motorų, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklose. Ir tik vėliau įstojo mokytis istorijos Vilniaus universitete.

Žinomas teologas kunigas Andrius Narbekovas bažnyčios tarnu taip pat tapo ne iš karto. Pirmiausia jis baigė tuometinį Kauno medicinos institutą, dirbo Klaipėdos miesto, Pasvalio rajono ligoninėse. Į Kauno kunigų seminariją įstojo būdamas 31 metų, vėliau dar studijavo Romos Laterano universiteto filiale Vašingtone. Tačiau medicininė praktika paliko pėdsaką profesoriaus A.Narbekovo teologinėje veikloje: dabar jis yra vienas nuosekliausių bioetikos, žmogaus gyvybės visose jos stadijose, gynėjų.