„Gal nusiraminimo kėdutę? Užkiškite jam burną!“ – jau matau premjero Sauliaus Skvernelio įprastą sarkastišką šypsenėlę ir įprastą leksiką reaguojant į kritiką, šiuokart už jo Vyriausybės debiutinį pusmetį, kai chaoso ir nesusišnekėjimo buvo daugiau nei sprendimų. Antra vertus, kuri Vyriausybė jau per pirmąjį pusmetį drįso imtis tiek daug sisteminių reformų?

Aušra LĖKA

Pusė metų – nedaug. Bet juk ne veltui liaudies išmintis sako, kad gera pradžia – pusė darbo. Tačiau ji Sauliaus Skvernelio Ministrų kabinetui buvo nevienodai gera.

„Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad per pusmetį Vyriausybė padarys visas esmines reformas. Bet yra laukiama, kad Vyriausybė ir jos ministerijos pateiks savo siūlymus, atsakingai apsvarsčiusios ir įvertinusios galimas neigiamas pasekmes žmonių socialinei ir ekonominei gerovei. Ypač jei ji pasivadinusi profesionalų Vyriausybe“, – pastebi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentė Edita Maslauskaitė.

S.Skvernelio Vyriausybė į darbų sąrašus prisirašė daugybę prioritetų – metėsi prie kontroversiškai vertinamų reformų, kartais siūlydama toli gražu ne pirmaeilės svarbos, nepasvertas ir net tarpusavyje nesuderintas permainas, tik sukeldama visuomenėje sąmyšį ir įduodama oponentams pagrindą vėl tyčiotis iš visko paeiliui, taip paskandinant ir dalį reikalingų siūlymų. Antra vertus, reikia pripažinti, kad daugelis problemų – švietimo, alkoholizmo ar urėdijų – seniai uždelstos, tad komplimentas Vyriausybei už drąsą jų imtis.

Ministrų kabinetas – tarp dviejų ugnių

„Ši Vyriausybė dirba keistomis sąlygomis“, – sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius ir aiškina kodėl: tas keistumas nulemtas tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) strategijos – formuoti vadinamąją profesionalų Vyriausybę, tiek kitų partijų požiūrio į šį Ministrų kabinetą.

„Valstiečiai“, taip stipriai laimėdami rinkimus, sukėlė kitoms partijoms daug galvos skausmo: iš socialdemokratų atėmė potencialius kairiųjų rinkėjus, iš konservatorių – Kauną. Tad dabar tenka dirbti stipraus pasipriešinimo sąlygomis, o tai sunku: čia iš koalicijos partnerių gauna žinutę, kad šie žada pasitraukti, nors greičiausiai tai spekuliacijos, čia konservatoriai flirtuoja su S.Skverneliu, bet jo neparemia.

Maža to, „valstiečiai“ apsisunkino gyvenimą ir patys, naiviai tikėdamiesi, kad profesio-nalų Vyriausybė bus panacėja, nors tai, anot V.Vobolevičiaus, siaubinga idėja, nes ji negali veikti efektyviai. Seimo dauguma neretai tampa opozicija savo Vyriausybei, o tada premjeras paleidžia sarkazmo tiradą. Taip valdantieji ir šaudo patys sau į kojas.

„Toks Vyriausybės puolimas iš visų pusių – ir savų, ir svetimų – kelia įtampą, eikvoja laiką ir resursus vidiniams gaisrams gesinti, vidinėms deryboms, o darbui pakankamai laiko nelieka. Todėl alkoholio kontrolės reforma – pirmas reikšmingas darbas įgyvendinant pažadus, o iki tol ypatingų darbų nebuvo padaryta“, – vertina V.Vobolevičius.

LVŽS reitingai krinta penkis mėnesius iš eilės, o svajonių premjeras per mėnesį prarado 6,6 procentinio punkto rėmėjų. Tiesa, lyginant S.Skvernelio ir Algirdo Butkevičiaus asmeninius ir jų vadovaujamų Vyriausybių vertinimus po pirmojo pusmečio valdžioje, galima sakyti – lygiosios. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, dabar Vyriausybe pasitiki 22,6 proc., 2013 m. gegužę A.Butkevičiaus Ministrų kabinetu pasitikėjo 22,5 proc. apklaustųjų. Lyginti su Andriaus Kubiliaus Vyriausybe nelabai dera, nes 2009 m. gegužę buvo pats ekonominės krizės įkarštis ir Vyriausybe tepasitikėjo 12 proc. gyventojų.

Nors S.Skvernelio populiarumas krinta, jis vis dar vertinamas geriau nei A.Butkevičius po pusmečio premjero poste: dabartinį premjerą palankiai vertina 63,7 proc., o ankstesnį palaikė 61,9 proc. apklaustųjų. Tačiau tendencijos nieko gera nežada.

V.Vobolevičius čia mato kelias priežastis: ne tik stringančias reformas, bet ir labai didelius lūkesčius – juk S.Skverneliui matuojamas net prezidento postas.

„Pasitikėjimą S.Skverneliu mažina ne tik darbų nebuvimas, bet ir pasirinkimas sričių, kuriose sunku greitai kažką laimėti. Pavyzdžiui, urėdijų reforma, anot Prezidentės, „Lietuvos geležinkelių“ lygio Gordijaus mazgas. Bandymas jį išrišti kadencijos pradžioje – prasminga, nes lieka laiko išsilaižyti politinėms žaizdoms, jei tokių atsiras. Tačiau tam neužteko politinio raumens. O norint laimėti kitus rinkimus reikia parodyti – padariau tą, padariau kitą: turi būti žemai kabančių vaisių, kuriuos gali nusiskinti. Bet premjeras pasirinko lipti į aukštus medžius ir ten ieškoti vaisių – ėmėsi dešimtmečiais neatliktų reformų. Tai pagirtina, bet kita vertus, tai rodo, kad jis nesupranta, jog politika – žaidimas“, – mano politologas.

SEB vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas atkreipia dėmesį, jog S.Skverneliui sudėtingiau nei jo pirmtakams dar ir todėl, kad jis nėra valdančiosios partijos vadovas, jos nekontroliuoja. Bet, analitiko vertinimu, premjeras su savo pareigomis daugmaž susitvarko: jo Vyriausybės puikiai įvertinti tikrai negalima, bet ji nėra ir blogiausia. Ši Vyriausybė bent jau ėmėsi probleminių, seniai uždelstų, nors ir gyvybiškai svarbių klausimų, pavyzdžiui, švietimo reformos.

Per pusmetį – kovos dėl penkių sisteminių reformų

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis vardija per pusmetį Vyriausybės pasiūlytas net keturias svarbias reformas – aukštojo mokslo, alkoholio kontrolės, miškų ūkio, mokesčių, be to, pusmetis buvo skirtas Darbo kodeksui koreguoti. Reformų mastas būtų didžiulis, jei jos būtų priimtos. Deja, Seime kol kas pritarta tik vienai – alkoholio kontrolės, ir tai su nemažais kompromisais, palyginti su pirminiu projektu. Ne dėl sutarimo, o dėl prievolės tenka priimti ir Darbo kodeksą, nors labai esminių pokyčių per pusmetį jame ir nepadaryta.

„Yra gerų planų ir projektų, bet dauguma jų stringa dėl oponentų pasipriešinimo, dėl Vyriausybės ir daugumos frakcijos Seime vieningumo stygiaus. Bet ir Vyriausybė kai kuriuos darbus galėtų geriau padaryti. Pavyzdžiui, miškų ūkio reforma: jei Vyriausybė būtų tinkamai atlikusi kaštų ir naudos analizę ir įvertinusi visas alternatyvas, Seime būtų mažiau galimybių priešinantis reformai naudoti argumentą, kad dar būtina nepriklausoma ekspertizė. O kai kurios alkoholio kontrolės reformos priemonės galbūt pernelyg radikalios – tai trukdė pasiekti sutarimą tarp įvairių Seimo frakcijų“, – situaciją analizuoja V.Nakrošis.

Kitų žadėtų prioritetinių sisteminių permainų nėra nė koncepcijų, tik skambiais tikslais nusagstytos tezės trijuose dokumentuose – Vyriausybės programoje, jos įgyvendinimo plane ir net 33 prioritetinių darbų sąraše, kuris patvirtintas tik balandžio 19 d.

Svarstydamas, kodėl stringa koncepcijų rengimas, V.Nakrošis įžvelgia ir tokią priežastį: nevyksta sisteminė valstybės tarnybos pertvarka, nepateikta nė jos koncepcijos. O juk žadėta   pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją, vėliau ir ministerijas, sukurti padalinius, į kuriuos būtų pritraukiama gebančių sukurti strategijų dokumentus ekspertų. Dabar valstybės tarnyboje labai trūksta analitinių, projektų rengimo ir įgyvendinimo gebėjimų. Tad Vyriausybė ir ministerijos akivaizdžiai buksuoja nepajėgdamos parengti Seimui savo idėjų teisinių dokumentų. Yra buvę, kad Seimas tiesiog nelabai turėjo ką įtraukti į planuotą darbotvarkę, nes Vyriausybė nepateikė projektų. Tad be valstybės tarnybos reformos kyla pavojų ir visų kitų parengimui bei įgyvendinimui.

Bet kol kas girdėti tik apie Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų „sukilimą“ prieš valdingąją Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę ar naikinamus ministerijų viešųjų ryšių skyrius, nors nuo to komunikavimas apie siūlomas reformas nepagerėjo.

„Veido“ pasitelkti ekspertai S.Skvernelio Vyriausybės pirmojo pusmečio darbus vertina tarp penketo iki septyneto, vidurkis – šešetas. Beje, tarp įdirbio skirtingose valdymo srityse esama nemažų skirtumų. Labai skirtingai Vyriausybės narius vertina ir visuomenė, nors, kaip pastebi „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys, dabartinės Vyriausybės išskirtinumas tas, kad nė vienas iš keturiolikos ministrų kol kas neturi neigiamo balanso – visi pelno daugiau teigiamų vertinimų nei neigiamų. O 2013-ųjų gegužę teigiamą vertinimų balansą teturėjo keturi iš keturiolikos ministrų.

„Veido“ pasitelktų ekspertų ir visuomenės nuomonė kai kur nesutapo, tačiau gal kai kada apklausose vertinimą lėmė ne tik ministrų, bet ir jų viešųjų ryšių komandos geras ar, atvirkščiai, nekoks darbas. Užtat ekspertų nuomonė daugeliu atvejų sutapo su premjero: interviu „15min.lt“ jis įvardijo, kurie ministrai stiprūs, o kurie šiaip sau. Pagal S.Skvernelį, gerų ministrų sąrašas toks: finansų, susisiekimo, krašto apsaugos, užsienio reikalų, ūkio, didelių priekaištų jis neturįs švietimo ir mokslo ministrei. Prie sėkmingų pokyčių kol kas nepasiekusių savo kabineto narių premjeras priskyrė vidaus reikalų, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ministrus. Kitų ministrų visai nepaminėjo. Tiesa, dar pakritikavo, kad socialdemokratai į jiems priskirtas ministerijas žiūri kaip į valdžios resursą partiniams interesams tenkinti: konkursus skelbia tik dėl akių, įdarbina savus. Taikliai pastebėta. Bet juk pats premjeras ir atsako, kad taip nebūtų.

Penki ministrai – revoliucijų šaukliai, įkaitai ir aukos

S.Skvernelis interviu „15min.lt“ pastebėjo, kad jei šiandien gatvėje paklaustume, kas yra Aurelijus Veryga, išgirstume atsakymą, jog tai žmogus, kovojantis su alkoholizmu. O vaistų kainų ar ligoninių tinklo reformoje proveržio nėra.

Argumentų ginčytis su premjeru nedaug – praktiškai visi ekspertai kartoja tą patį. LLRI viceprezidentė E.Maslauskaitė ironizuoja: „Kol sveikatos apsaugos ministras kariaus kryžiaus karus, įsisenėjusios problemos palauks.“

Vis dėlto pliusas A.Verygai, kad kova su alkoholizmu – pirmas iš stambesnių rinkimų pažadų, kurio įgyvendinimui, tegu ir su kompromisais, jau pritarė Seimas.

Tačiau, V.Nakrošio nuomone, alkoholio kontrolės siūlymai dėl radikalumo sukėlė prieštaravimų tiek visuomenėje, tiek Seime, ir tai gali nelikti be pasekmių: „Kovojant su alkoholio vartojimu reikalingos gana radikalios priemonės, tačiau jos stumtos buldozeriu, nerasta sutarimo su kitomis frakcijomis ir suinteresuotomis grupėmis. Tai gali mažinti bendradarbiavimo galimybes ir dėl kitų reformų, taip pat ir jų tęstinumo pasikeitus valdančiajai daugumai.“

V.Nakrošis kritikuoja A.Verygą, kad trūksta siūlymų dėl asmens sveikatos priežiūros tinklo peržiūros. Ministras iškėlė iniciatyvą dėl vaistų kainų mažinimo, bet kol kas ir jos baigtis neaiški.

SEB analitiko T.Povilausko lūkesčius sveikatos apsaugos ministras taip pat nuvylė: „A.Veryga iš pradžių atrodė racionaliausias, labiausiai savo nuomonę turintis, jau kažkiek laiko besirengiantis būti sveikatos ministru. Tikėtasi, kad jis viską darys sklandžiai ir profesionaliai. Tačiau jo radikalumas, komunikavimo apie reformas stygius jam sutrukdė, ir jis tapo vienu nemėgstamiausių ministrų, nors tai, ko jis siekia – alkoholio prieinamumo mažinimo, vaistų piginimo, yra svarbu, o jo profesionalumu niekas neabejoja. Kita vertus, jis palietė tokias sritis, kaip vaistų kainos, alkoholio prieinamumas, kuriose veikia dideli interesai ir yra bandymų prieš jį nustatyti visuomenę.“

Pirmas atėjęs į Seimą su reforma aplinkos ministras Kęstutis Navickas kol kas pasiekė daug mažiau nei kolega iš Sveikatos apsaugos ministerijos: miškų ūkio pertvarkos projektas Seime „sėkmingai“ neutralizuotas nežinia kokiam laikui. „Urėdijų reforma sustabdyta, o ministras tik pagarsėjo pagąsdinęs žmones mokesčiu už kavos puodelį, ir tiek“, – kritikuoja LLRI.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis giria Vyriausybę, kad pradėta diskusija dėl švietimo sistemos reformos. Tačiau kol kas susikoncent-ruota tik į aukštąjį mokslą, o ką tik pateiktose EK rekomendacijose atkreipiamas dėmesys ir į švietimo sistemos rezultatų gerinimo bei mokymo kokybės vidurinėse mokyklose svarbą.

Vis dėlto, LLRI viceprezidentės E.Mas-lauskaitės nuomone, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė tapo politikų įkaite: „Pirma, neaišku, kas diriguoja universitetų pertvarkai: ministerija, Seimas ar ministras pirmininkas. Šiam žingsniui, atrodo, išnaudojama visa energija ir politinis kapitalas, nepaliekant jų kitoms sritims. Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo srityje konsolidacijos reikia kur kas labiau nei tarp universitetų, tačiau pustuštės mokyklos bus tempiamos už ausų su klasės krepšeliu. Čia vėl neaišku, kas diriguoja šiai iniciatyvai: ministerija, buvusi valdžia ar Kultūros komiteto pirmininkas.“

T.Povilausko vertinimu, švietimo ir mokslo ministrės norai dideli, bet trūksta atsakomybės ir ryžtingesnių sprendimų. Ji daug kalba teoriškai, tad jei būtų Seimo narė – neužkliūtų. Tačiau ministrė turi priimti sprendimus.

Nors atidėtas Darbo kodeksas turi įsigalioti nuo liepos, jį kuruojančios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovo Lino Kukuraičio  (kaip, beje, ir ankstesnės ministrės Algi-mantos Pabedinskienės) iniciatyvumo čia matyti nedaug. O naujasis Darbo kodeksas, kaip pabrėžia R.Dargis, – ilgai lauktas žingsnis lankstesnių darbo santykių ir Lietuvos konkurencingumo didinimo link. Naujausioje LPK atliktoje aukščiausio lygio Lietuvos vadovų nuomonių ir lūkesčių apklausoje beveik 70 proc. vadovų pareiškė jaučiantys kvalifikuotos ar nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Bet R.Dargis atkreipia dėmesį, kad migracijos klausimai kol kas taip pat yra tik pradiniame diskusijų lygyje.

„Darbo kodekso įkaitė, pasyvi pensijų sistemos stebėtoja, – Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją vertina E.Maslauskaitė. – Kaip reikėtų keisti pensijų sistemą, kalba visi valdžios atstovai: premjeras, Lietuvos bankas ar net Seimo nariai ir ministro visuomeniniai patarėjai. Ką rodo ministro tyla? Poziciją, kad artimiausiu metu niekas nebus keičiama? Susitaikymą, kad dėl pensijų spręs premjeras ir politinė dauguma Seime? Ar kad pensijas reformuos aktyviai besireiškiantis visuomeninis ministro patarėjas ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas? Pensininkams ir investuotojams dėl tokios tylos ramiau nėra.“

V.Nakrošis šį ministrą giria už tai, kad jo darbotvarkėje – daug iniciatyvų dėl socialinės rizikos šeimų, kai kurios jau priimtos Seime ar jas rengiamasi priimti, labai stipri ministro nuostata bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau, kaip ir visi kiti ekspertai, jis pasigenda siūlymų dėl pensijų reformos.

Vilius Šapoka – kol kas paskutinis reforma pasikrikštijęs ministras. T.Povilauskas komplimentų reformai nežarsto: „Finansų ministro pateikti siūlymai dėl mokesčių sistemos tobulinimo daugiausia akcentuoti į mažas pajamas gaunančius asmenis ir smulkiuosius verslus, kurių apmokestinimas mažės, o vidutines pajamas gaunančio lietuvio pajamos iš esmės nesikeis. Tai sutampa su Vyriausybės tikslu didinti mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamas, tačiau pasigendama daugiau priemonių, kurios labiau mažintų ir bent vidutinį darbo užmokestį uždirbančių žmonių darbo jėgos apmokestinimą. Tad nemanau, kad šiuos siūlymus reikėtų vertinti kaip labai ambicingus: tiesiog padaromi tam tikri patobulinimai, kurie daliai žmonių padidins pajamas, tačiau bendras ekonominis gyvenimas dėl tokių sprendimų vargu ar labai sustiprės.“

LLRI Finansų ministeriją kritikuoja, kad pažadai pertvarkyti mokesčių sistemą kartais virsta mokesčių didinimu.

Vis dėlto T.Povilauskas, kaip ir ne vienas kitas „Veido“ kalbintas ekspertas, giria V.Šapoką už tai, kad jis labai aktyviai dirba ties „Fintech“ pritraukimu į Lietuvą, gerai atstovauja Lietuvai užsienyje, tarptautiniuose forumuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m