Šiais laikais prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.

Pagal Maslou piramidę, saugumas yra vienas svarbiausių poreikių. Paradoksalu, tačiau kuo labiau pasaulis ir visuomenė pažangėja, tuo mažiau saugumo ateities atžvilgiu žmogus gali užsitikrinti. Omenyje turiu senatvę. Ankstesniais laikais prognozuoti buvo galima gana toli į ateitį. Tarkime, kokios gali tikėtis pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, kokios – iš privataus fondo. Jeigu žmogus manydavo, kad išmintingiau pinigus senatvei kaupti savarankiškai, tada santaupas investuodavo į nekilnojamąjį turtą arba į auksą, arba į meno kūrinius, arba į obligacijas, arba į akcijas. O dabar šie būdai tampa visiškai išdrikę ir nepatikimi, nes prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.
Tarkime, jei žmogus vadovausis senomis taisyklėmis ir investuos į žemę, seną butą, auksą, akcijas ar kitų valstybių obligacijas, po keliolikos metų jis gali likti plikas, basas, nes paaiškės, kad pinigai buvo investuoti netinkamai ir ne tik nepagausėjo, bet netgi neteko didelės dalies savo vertės. Ankstesniais laikais buvo kalbama, kad bent jau auksas, nekilnojamasis turtas ir vyriausybių obligacijos – labai patikimos investicijos. Dabar taip jau niekas nebekalba. Nes tavo pinigai gali būti investuoti į kokios Graikijos, Kipro ar Portugalijos obligacijas ir po dar vienos krizės paaiškės, kad tu kaip ir nieko nebeturi. Arba prisipirkus nekilnojamojo turto po penkerių metų jo vertė gali sumažėti trečdaliu ar net dvigubai, kaip atsitiko tiems, kurie nekilnojamąjį turtą pirko 2007 metais. Ir tu vėl lieki su didelėmis ausimis.
Lygiai taip pat nepatikimai atrodo ir II pakopos pensijų fondai, ir visokios skaičiuoklės, rodančios, kokias neblogas pensijas mes gausime kažkada. Pažįstu nemažai žmonių, kurie kadaise patikėjo visokiomis skaičiuoklėmis, ekspertų patarimais, o dabar spjaudosi, nes patyrė didelių praradimų. Nepatikėsite, bet ir šiandien yra žmonių, kurie vis dar laukia, kada JAV doleris kainuos keturis litus, o gal net penkis, nes kažkada mūsų ekspertai žadėjo, kad doleris visur yra doleris, todėl tikrai nenuvertės. Ir ką turime šiandien? Ką šiandien gali galvoti apie dolerį, žinodamas, kiek jų JAV valdžia prispausdino per pastaruosius penkerius metus?
Ir tai pasakytina ne tik apie dolerį. Euras taip pat išgyvena didžiulę krizę, kuri vis gilėja, o litas juk pririštas prie euro. Taigi prognozuoti daugiau nei penkerius metus į priekį nebegali praktiškai nieko. Ir ne tik to, kas susiję su finansais, – tai pasakytina praktiškai apie visas sritis. Tarkime, niekas nebenori prognozuoti, kiek 2020 metais kainuos elektra, todėl niekaip neapsisprendžiama, ar Lietuvai reikia statyti naują atominę elektrinę. Lygiai taip pat beviltiškas reikalas prognozuoti permainas Lietuvos sveikatos ar švietimo sistemose. Nesvarbu, kad sukurtos strategijos 2030-iesiems, nesvarbu, kad Vyriausybė tarsi ir dirba pagal kažkokią savo pasitvirtintą programą, – iš tiesų žmogus planuoja, o Dievas juokiasi iš jo planų. Dar labiau jis juokiasi iš Lietuvos planų, todėl realybė pas mus nuo planų skiriasi drastiškai.
Vadinasi, žmogui svarbu nepasitikėti visokiais prognozuotojais ir pseudoekspertais, nes ateityje šie atsakomybės tikrai neprisiims, o visus nuostolius, tiek finansinius, tiek moralinius, žmogui teks srėbti pačiam.