Populiarus ir kai kam nusibodęs linkėjimas: turėkite stiprybės priimti tai, kas neišvengiama, veržlumo pakeisti aplinkybes, kurios jūsų valioje, ir įžvalgumo atskiriant viena nuo kita.

Išklausius tokio teisingo linkėjimo, kyla pagunda įprastu lietuvišku būdu paskirstyti atsakomybę: nekalti nei mes, nei Apvaizda, o kalta aplinka. Tačiau bent jau prabėgomis apžvelkime reikalus pagal nurodytą tvarką – neišvengiamybės, keistinos aplinkybės ir kaip nesusipainioti.

Žinomas bent dviejų tikrai neatšaukiamų dalykų laikas: 2014-jų sausio 31 d. vidurnaktis – Naujųjų metų ir euro atėjimas.

Rašant nacionalinės valiutos virsmų istoriją teks pripažinti, kad nei tarp politinio elito, nei tarp įtakingų verslo grupių nebuvo jėgų, kurios norėtų ir sugebėtų išsaugoti litą surandant tam labai rimtą pagrindą. Argumentai prieš eurą, kiek jų išsakyta, buvo daugiausia populistiniai, tačiau telkiant šalininkų mases kitokių ir negali būti.

Įspūdis 2015-ųjų išvakarėse – euras pasitinkamas ramiai, netgi abejingai. Kai kas tikisi pramogai prilygstančio žaidimo su skaičiuokliais. Džiaugsmai bei pykčiai dėl pažymių už verslo ir valstybės namų darbus nukelti į sausį.

Kiti neišvengiamas dalykas – Lietuvos ūkio augimas 2015-aisiais. Tempai ir apimtys šiuo atveju jaudina mažiau nei palyginimai. Jei yra greičiau augančių – apmaudu, jeigu yra smarkiai smunkančių – džiugu, kad tai ne mes.

Rytuose driekiasi nelaimės zona, kelianti prieštaringus jausmus bei vertinimus. Dėl Rusijos veiksmų Ukrainos ūkio smukimas 2015-aisiais gali būti ženklus, nors, tikėkimės, ne dviženklis. Revoliucijai Ukrainoje simpatizuoja daugelis lietuvių, todėl jos reikalai kelia rūpestį – juolab tos šalies Ekonomikos ministerija metus pasitinka vadovaujama Ukrainos piliečio Aivaro Abromavičiaus, lietuvio.

Rusijos ekonomikos nuosmukis neišvengiamas. Dėl tarptautinių sankcijų, pasaulinių naftos kainų kritimo ir ilgamečių struktūrinių ūkio problemų Rusija ritasi į politinę ir ekonominę duobę, kurios gylį 2014-ųjų pabaigoje rodė rublio kursas bei akcijų rinkos griūtis – Rusijos bendrovės visos kartu buvo pigesnės už „Microsoft“.

Konfliktas Rytų Europos posovietinėje dalyje veikiausiai nesibaigs taikiu Rusijos atsitraukimu. Prezidento Vladimiro Putino režimas sprendžia išlikimo klausimą, taigi liks agresyvus net ir labai blogomis ekonominėmis sąlygomis. O ES ir Jungtinės Valstijos 2015-ųjų išvakarėse nedviprasmiškai signalizavo, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir pasirengusios stipriau veržti sankcijų kilpą. 2015-aisiais ES, kuri užsienio politikos srityje veikia kaip spiečius – laikosi krypties, tačiau ilgai ir padrikai rikiuojasi, – spręs, ar pratęsti 12 mėnesių numatytas sankcijas, įvestas ankstesniais metais. Amerikoje sankcijų klausimas paprastesnis – tai JAV prezidento kompetencija.

Nuo konflikto Ukrainoje, kuris tapo pasaulinis, priklausys Rusijos ir jos kaimynių raida ne vienus metus ateityje. Nėra garantijų, kad bus apsieita be karo tarp Rusijos ir NATO. Todėl darykime išlygą: Lietuvos ūkis augs, jei bus taika. Karas augimą garantuoja ne visuomet.

Keistini dalykai šiomis aplinkybėmis yra dalies Lietuvos politikų bei aktyvių piliečių ribotumas, atsakomybės stoka ir iš to kylantis kvailas karingumas, arba priešingai – bukaprotiškas „pragmatizmas“.

Ta proga verta prisiminti klausimą, kuris užduodamas priimant į vieną prestižinį klubą: ar jūs pasiryžęs išvysti savo didžiausią priešą? Atsakius „taip“, pretendentui pakišamas veidrodis. Vargu ar pretendentas susipainios atpažindamas, ką turėtų įveikti.