Išeinanti Vyriausybė paskutinėmis savo veiklos dienomis priėmė 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programą, o ateinanti į Seimą pasitvirtino savo veiklos programą. Bet naujoji Vyriausybė, atrodo, nėra girdėjusi apie jokią senosios patvirtintą strategiją.

Pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis (kaip liudija „Veido“ apklausa, vienas įtakingiausių Lietuvos žmonių) nuleidžia Andriaus Kubiliaus Vyriausybę iš padebesių ant žemės: „Per ketverius A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės veiklos metus atsidūrėme tokioje situacijoje, kad daugelyje svarbių ūkio sričių turime vytis jau ne Estiją, o Latviją. <…> Negalima sakyti, kad mes sąmoningai bloginome situaciją. Ne, mes sąmoningai nieko bloga nedarėme – bet ir apskritai nieko nepadarėme, kai tuo metu kaimynai vykdė reikiamus pokyčius. Todėl mūsų Baltijos kaimynės šiandien yra daug geresnėje padėtyje nei mes <…> “.

Dar belieka pridurti, kad turime kelis kartus brangesnę valstybės skolą ir neatlikome jokių būtinų rimtų struktūrinių reformų efektyvindami viešąjį sektorių ir pritaikydami jį prie realių Lietuvos mokesčių mokėtojų galimybių bei lūkesčių.

Būtų neteisinga teigti, kad A.Kubilius po savęs paliko tik blogus dalykus. Visiškai neabejotina, kad ši Vyriausybė (daugiausia finansų ministrės Ingridos Šimonytės techninėmis pastangomis) sukūrė naują požiūrio į valstybės finansus kultūrą, pradėjo mokyti gyventi ne pagal poreikius, o pagal galimybes. Kita vertus, tokiai naujai kultūrai kelią paklojo ne tik politikai, bet pirmiausia nauja realybė.

Tokia naujoji viešojo sektoriaus finansų kultūra yra ne tik Lietuvos reiškinys. To išmoko kone visos Europos valstybės, patekusios į viešųjų finansų sisteminę krizę, kai ekonomikos generuojamos pajamos nebeatitinka to socialinės gerovės valstybių modelio, prie kurio europiečiai pamažu buvo pratinami po Antrojo pasaulinio karo. Ne viena Lietuvos Vyriausybė kūrė piliečių lūkesčius, kurie buvo finansuojami arba ES, arba skolintomis lėšomis, bet jokių būtinų reformų nesiėmė. Matėme, kad nuolat didėja valstybės sveikatos apsaugos, švietimo sistemos finansavimas, bet jų veiklos kokybė ir efektyvumas nepajudėjo iš vietos.

Ar galima vien kaltinti A.Kubiliaus Vyriausybę, kad ji neturėjo veiklos vizijos ir veikė tik buhalteriniu principu, skaičiuodama, kiek trūksta, ir keldama mokesčius tam trūkumui padengti. Ir taip, ir ne. Taip, nes naktinė mokesčių reforma ir unikalus pasaulyje mokesčių naštos visiems suvienodinimas buvo. Ne, nes Vyriausybė pažadėjo būti Permainų Vyriausybė ir pradėjo taupymo politiką, ribojo viešojo sektoriaus išlaidas. Taip, nes „saulėlydis“ buvo nesėkmingas, nereikalingų kontrolės įstaigų sumažinti taip ir nepavyko.

Paskutinėmis A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos dienomis priimta 2014–2020 metų Nacionalinės pažangos programa, kuria siekiama įgyvendinti Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Baigusi kadenciją Vyriausybė mūsų gyvenimo realybę mato pakankamai blaiviai. Pateiktas realus veiklos planas.

Pastebėta, kad efektyviausios tos investicijos, kurios yra integralios politikos dalis. Svarbiausia yra efektyvios investicijos į žmones – tiek į jų profesinę kvalifikaciją, tiek į asmeninį tobulėjimą. Susiduriame su apribotu visuomenės potencialo naudojimu – kūrybiškumo stoka. Strategijoje „Lietuva 2030“ nurodomos šios pagrindinės socialinių inovacijų kliūtys: menkas gyventojų aktyvumas, netinkamas subsidiarumo principo įgyvendinimas, atsakomybės stoka, nepakankami kūrybiškumo ir verslumo įgūdžiai.

Šiokių tokių abejonių kelia numatomas prioritetas – „regionų plėtra“. Jei nebus žmonių, valstybės intervencinė investicinė politika į regionus niekuo nepadės, bus tik iššvaistytos lėšos ir sukurta infrastruktūra, kurios nebus kam išlaikyti, nes jei ten kas ir gyvens, tai tik, kaip ir šiandien, – ne mokesčių mokėtojai, bet jų naudotojai. Regioninė politika yra svarbi ES bendrosios politikos dalis. Tačiau kas tinka visai imperijai, nebūtinai tinka jos paribiui. O Lietuva ir vėl yra paribys. Ir vargu ar mes galime tikėtis švytuoklinės migracijos.

Vokietijai nepavyko sustabdyti gyventojų bėgimo iš buvusios Rytų Vokietijos žemių į Vakarų Vokietiją. Bėgimas ir toliau tęsiasi, nors į Rytų Vokietiją jau investuoti keli trilijonai eurų pakeičiant visą infrastruktūrą ir kuriant vakarietišką aplinką. Matyt, nepavyks ir mums. Senojoje Europoje gyvenimo kokybė visada bus aukštesnė, o dėl vietinių demografinių problemų požiūris į atvykstančius darbingus ir energingus imigrantus tik gerės. Tad investuoti į mūsų kaimus ir miestelius, kuriuose nebus gyventojų, yra akivaizdi politinė klaida. Nors emigracija tikrai neturi būti laikoma vien negatyviu reiškiniu. Emigrantų perlaidos į Lietuvą 2011 m. sudarė 4,8 mlrd. Lt ir prilygo 26 proc. bendro šalies uždarbio.

Nacionalinės pažangos programoje atskleista ir mūsų tikroji biudžeto padėtis. 2003–2011 m. į šalies ūkį investuotų lėšų, bendrai finansuotų ES paramos lėšomis, suma siekė 27,152 mlrd. Lt, iš jų ES dalis sudarė 21,188 mlrd. Lt, o nacionalinio biudžeto lėšos – 5,964 mlrd. Lt. 2003–2011 m. Lietuvoje investuota ES struktūrinių fondų parama sudarė 60 proc. visų bendrų viešųjų investicijų. Nagrinėjant 2004–2011 m. laikotarpio ES struktūrinės paramos struktūrą matyti, kad 65,5 proc. lėšų į ekonomiką įsiliejo per viešojo sektoriaus materialines investicijas, 12,2 proc. – per privačiam sektoriui skirtas materialines investicijas, o 22,3 proc. buvo skirta bendrajai produkcijai.

Pripažinta, kad daugumai taikomų intervencijų stinga masto ir nuoseklumo, ir tai lemia ribotą jų poveikį. Pavyzdžiui, skurdo ir socialinės atskirties srityje dalies investicijų poveikis trumpalaikis, pasireiškiantis tik įgyvendinat projektus ar iškart jiems pasibaigus. Socialinė integracija dažnai nepagrįstai siejama vien su įsidarbinimo galimybių stiprinimu, todėl ji neturi pridėtinės vertės – skurdo lygis šalyje nemažėja. Sukurta ir tokių, kartais perteklinių, infrastruktūrų, kurias sudėtinga išlaikyti, pavyzdžiui, vandenvalos ir vandentvarkos sistemas regionuose, kuriuose sparčiai mažėja gyventojų. Ateities uždavinys – tinkamai panaudoti ir optimizuoti sukurtus ekonominės ir socialinės infrastruktūros tinklus. Nors infrastruktūra atnaujinta, tačiau dar nepasiekta pakankama paslaugų kokybė, jų įvairovė ir kompetencija.

Tik didelė bėda, kad šią A.Kubiliaus Vyriausybės strategiją ir jos įgyvendinimo programą jau teks vykdyti kitai Vyriausybei, kuri pagal Lietuvos politinės kultūros (teisingiau antikultūros) tradicijas (į kurių kūrimą savo reikšmingą indėlį įnešė ir A.Kubiliaus Vyriausybė) pirmuose savo veiklos programos puslapiuose jau „fiksuoja“, kokią tragišką padėtį paliko jiems ankstesnė Vyriausybė. Ateinančios Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės veiklos programoje nėra net užuominos apie ankstesnes strategijas ir jų įgyvendinimo programas. Jos pagrindinę dalį užima nauji seni „truizmai“: užimtumo didinimas, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, prielaidų realiajam darbo užmokesčiui šalies ūkyje didėti kūrimas, spartus investicijų ir verslo sąlygų gerinimas. Žodžiu – didinimo padidinimas, mažinimo pamažinimas, gerinimo pagerinimas.

Nors yra ir pozityvių dalykų. Naujoji Vyriausybė žada išgyvendinti aiškiai antikonstitucinę tvarką, pagal kurią mokesčių pakeitimai galėdavo būti įgyvendinti per naktį. Siūloma apriboti tokią galimybę ir naujus mokesčius įvesti apie juos paskelbus ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.